NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1469&OId=615

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
DANGUJ MŪRAS PAMŪRYTIE

Seniau gyveno vienam dvare ponas labai neteisingas: krividydavo žmones arba šeimyną, vis nutraukdavo algą, dažnai ir be algos išvarydavo, gavęs kokią krividą ant galo metų. Tei per jį visados ir būdavo.
Vienas bernaitis, vardu Jonas, nuėjo ant jį slūžytų. Inėjo kuknion, klausė:
– Ar yra ponas namie?
Gaspadinė klausė:
– Kam reikia?
Sako:
– Noriu aš apsiimti ant službos už liokarių.
Sako gaspadinė:
– Reikia mums liokariaus, ale kažna ar išbūsi – kad mūsų ponas tuoj išvaro.
– Dėl ko – kad aš gerai slūžysiu, užu ką mane varys? Pavadink poną, suderėsima algą, ir bus gerai.
Gaspadinė pavadino. Ponas pravėrė duris ir išsišaukė jį pakajun. Klausia:
– Kiek tau reiks algos?
Joniukas atsakė:
– Kaip bus vorta, teip ir užmokėsi ponas, kai pragyvensma metus.
Teip ir ponas susigadijo. Tuoj Joniukui prisakė užkaisti samavarą. Anas tuoj ka bereigiant ir gatavas. Išnešė ant vienos rankos, an delno padėjęs, šliuks ir nustūmė ant stalo. Žiūri ponas, kad jo naujas liokarius labai gražiai užstūmė samavarą ant stalo, kad nei nesukrutėjo, ir greit labai išvirė. Sako:
– Pravornas iš tave liokarius, kad teip greit – aš da ir nemislijau.
Gyvena vieną dieną Joniukas ir kitą, ir vis jam teip sekas, teip tinka ponui, kad gan.
Susmislijo ponas paskelt bolią. Sukvietė daug kunigų, ponų. Kukorius gatavoja pietus, Joniukas verda samavarą. Ponas paliepė Joniukui nešti samavarą. Anas ant vienos rankos, an delno pastatęs, išnešė ir užstūmė ant stalo, ka nei nesukrutėjo. Svečiai žiūri, kad teip liokarius glotniai vaikšto ir glotniai dirba. Kukrius pradėjo nešti stalo patrovas. Valgydami svečiai šneka terp savę:
– Kad būtų tokios ir tokios pakrovos.
Ponas užgirdo, kad svečiai reikalauja tų ir tų patrovų – pasiuntė Joniuką, kad pasakytų kukoriui, kad išgatavotų. Joniukas išėjo kuknion, paliepė kukorių jau nešt tas patrovas, bo Joniukas žinojo, kad reiks, ir buvo prisakyta išgatavotie. Innešė kukorius patrovas – žiūri, kol teip greit prigatavojo. Labai ponui patiko. Potam ko tik užėjo ant mislių, vis Joniukas pristatė, ir labai jį gyrė prie ponui. Ponas atliko kantatas.
Baigias bolia, pradėjo svečiai ruoštis namo. Vienas ponas, priėjęs ant Joniuką, klausia:
– Ar neitum ant mane slūžytų? Aš tau duosiu šimtą rublių ant metų.
Kitas žadėjo du šimtus rublių. Ė anas atsakė:
– Neisiu kol metai neišeis. Nesenai pristojau ant metų. Kai ponas paleis, tai tada žiūrėsiu, ė kad neleis, aš ir čia prabūsiu ilgiau.
Ponas, užgirdęs, kad Joniuką jo vobija, sako:
– Neik niekur, ir aš tau duosiu du šimtus rublių ant metų.
Išvažiavo visi svečiai, atliko vieni – ponas Joniukui sako:
– Žinai, kaip tu man intikai, kad nei pačios, nei vaikų teip nepasilgstu, kaip tave, kai tu kur išeini.
Teip ir toliaus vis ponas Joniuko nebepalieka, su savim vedas, – ar ant spaciero eidamas, ar kur važiuodamas, vis su savim. Ir klausias, kas dirbt, kur eit, Joniuko.
Ponas susmislijo pamūrytie naujus pakajus – mūrinius, pirma buvo mediniai. Pasamdė meistrus, pradėjo mūrytie, padamentą aždėjo. Teip Joniukas ponui ir sako:
–Kas čia bus iš to mūro ir kiek kaštavos?
Ponas atsakė:
– Čia bus pakajai gyventi, kaštavos trisdešimt tūkstančių.
– A, ponai, kam teip daug pinigų trotytie, loc čia mes be ilgai gyvensma. Veli ponas mūryk danguj tokį mūrą, tai tę reiks visas gyvenimas gyvent be galo par amžius, tai turėsi gražų gyvenimą.
Ponas žiūri į akis Jono ir klausia:
– Ar možna gi danguj pamūrytie toks mūras?
– Dėl ko, možna.
Ponas su akvata duoda Joniukui trisdešimt tūkstančių pinigų, tik eik pamūryk danguj mūrą. Pakinkė Joniukui porą arklių, pridavė kurmoną, padavė penkis tūkstančius rublių ir liepia važiuot meistrų ieškotų. Joniukas pasiėmė pinigus, pasiėmė su savim del valgymo duonos bakaną ir bačkelę vandenio ir išvažiavo, ponui sudiev pasakęs. Nuvažiavo tuoj pirman miestelin, kuris arčiaus buvo nuo to dvaro, kurmoną paliko par arklius, ė anas tuoj bažnyčion, ineidamas ubagams tuoj padalijo po tris rublius kožnam, kiek tik buvo, nuėjo ant kunigus, užpirko mišias, užu poną prašė melstis. Nuvažiavo kitan ir trečian miestelin – vis teip padarė: ubagam davė ir mišias užpirko už poną. Ant rytojaus vėl toliaus nuvažiavo, vėl dalijo pinigus ir mišias užpirko, ligi išdalijo visus pinigus. Potam parvažiavo namo. Ponas jį patiko ir klausia:
– Ė ką, Joniuk, ar gavai meistrus?
– Gavau, ponai, tiktai suderėjau brangiai – keturiasdešimt tūkstančių rublių.
– Aje, baika, be tik gavai – par man pakaks pinigų.
Palaukus keletą dienų, ponas siunčia Joniuką vėl dangun – liepia vežti pinigų meistram, kad nepristigtų, ir pažiūrėti, ar daug jau sumūryta. Ir indeda Joniukui dešimt tūkstančių. Pakinkė keleta arklių su kurmonu tuo parėdku, kaip pirma. Išvažiavo kitu keliu, kur daugiau bažnyčių. Tuoj nuvažiavęs miestelin, kurmoną palikęs par arklius, bėga anas bažnyčion. Randa prisėdusių ubagų, ir padalijo po dešimtį rublių kožnam. Nuėjo ant kunigus, užpirko mišias, prašė melstis užu poną. Nuvažiavo kitan ir trečian miestelin, vis teip ubagam davė po dešimt rublių ir prašėmelstis užu poną, ir mišias užpirko. Ubagai, kai patyrė, kad anas važinėja po miestelius ir dalija pinigus, tuoj rungčiom pirma jo nubėgdavo miestelis nuo miestelio. Išdalijęs pinigus, parvažiavo. Namie ponas vėl patiko, bo buvo pasiilgęs.
– Nu, ką, Joniuk, ar jau daug sumūryta mūro?
– A, jau padamentas visas išmūrytas, jau pradeda sienas mūrytie. Sakė, par nedėl būsią išmūryta lig dangsčiui.
Praėjo nedėlia – ponas Joniuką siunčia žūrėtų mūro. Indeda jam penkiolika tūkstančių rublių, ir išvažiavo, pasėmęs duonos bakaną ir vandenio bačkelę. Nebevažiavo tais keliais, ale ant šviežius miestus, teip ir vėl padarė su pinigais: išdalijo par keturias dienas visus ir atvažiavo namo. Patiko ponas Joniuką meiliai.
– Ką gi, Joniuk, ar baigia mūryt?
– Baigia, baigia, tik dangčiaus bereikia. Kitąkart kai nuvažiuosiu, rasiu gatavą. Ale tiktai, ponai, da reikia mum prašytie, kad ir vidų ištaisytų, kad padirbtų padlagas, stalus, krėslus, lovas,kad galėtumėm kur gulėti.
– A gerai gerai, Joniuk, reikia – reikia. Te dešimt tūkstančių, važiuok ir pasamdyk meistrus, tegul dirba, ko tik reikia vidui. Joniukas nuvežė pinigus tuo parėdku, kaip ir visus. Atvažiavęs pasakė esąs gatavas, visas gatavas, labai puikiai padaryta. Ant gonkų sėdi panelė švenčiausia su vaikeliu, aplink visą mūrą palėpėm sėdi aniolai ir gieda gražiai ir laukia atvažiuojant pono. Viduj gieda užu stalo dvylika apaštalų psalmas, ir tie laukia pono atvažiuojant.
Praleidus keletą dienų, ponas siuntė Joniuką pažiūrėtų, ar jau gatavas vidus mūro. Nuvažiavo, pažiūrėjo, atvažiavęs pasakė,kad visa yra gatava, laukia pono nuvažiuojant. Ponas pradžiugo, pagyrė Joniuką ir liepė ruoštis važiuot. Susiruošė kaip reikia visa, ko Joniukas žinojo, pakinkė kurmonas dvejetą arklių, sėdo ir važiuoja.
Važiuoja, važiuoja, užvažiavo didelį mišką. Ponas pradėjo sirginėt, sako:
– Kažna ar nuvažiuosiu dangun – kad man nebegera.
Joniukas atsakė:
– Tuoj tuoj, nebetoli dangus.
Ė ponas tuo čėsu pradėjo leistis. Joniukas žinojo visa. Anas turėjo ir grebenyčią pasiėmęs. Ir nustabdė arklius, kurmonui pasakė:
– Reikia uždegti žvakę, bo ponas miršta. Uždegė žvakę – tuoj ponas ir numirė. Sako Joniukas kurmonui:
– Ė ką bedarysima – reikia grižtie namo.
Ir pargrįžo, atvežė numirėlį. Tuoj policijai Joniuką su kurmonų surišę nuvarė turmon:
– Kam jūs užmušėt poną?
Ė pati su vaikais tuoj sutaisė pagrabą. Suvadino kantorius ir gieda, ė numirėlį padėjo grabe viduryj pakajaus. Kantoriai gieda vieną dieną, gieda kitą dieną, ė trečioj dienoj mislijo pakavot. Žinoma kantoriam davė išgert ir užkastie – smagiai ir rėkauja. Numirėlis atsikėlė iš grabo, pradėjo bartis ant kantorių:
– Ko jūs čia, pijokai, rėkaujat? Man nerekia jūsų tokių giesmių – man Joniukas pamūrijo danguj mūrą, ir tenai aš gyvenu. Radau laukiant ant gonkų panelę švenčiausią su vaikeliu, palėpėm prisėdusių aniolų, viduj dvylika apaštalų gieda psalmas – ne teip, kaip jūs pasgėrę rėkaujat. Ė tu pati, paleisk Joniuką su kurmonu iš turmos – jie nekalti, aš pats numiriau geru smerčiu, esu danguj. Dabar Joniukas tegul gaspadoriauja, jo klausykit, ė kai anas numirs, tai tegul kurmonas gaspadoriaus lig smegčiui. Dabar paleiskit iš turmos. Ė aš važiuoju dangun.
Teip pasakęs, atsigulė ir vėl nebegyvas. Paleidė Joniuką su kurmonu iš turmos, atadavė gaspadorystę. Pagaspadoriavo trejus metus, numirė. Potam kurmonas pagaspadoriavo šešerius metus, ir tas numirė. Ir abu nuėjo dangun in poną ir karaliauja tam mūre. Ė potam atliko vaikai su močia gaspadoriauti. Teip jiem nesisekė bo buvo labai griešni, – prarijo visą dvarą kiaurai žemė.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 143

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 143

Atgal