NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1471&OId=616
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
BOBUTĖS IR SENELIO PASAKA
Buvo senelis ir bobutė ir pasodino pagirnyj pupelę. Ir užaugo pupelė lig girnom. Išplėšė girnas – pupelė užaugo lig lubom. Išplėšė lubas – augt, augt lig dangčiui. Išplėšė dangtį – ir užaugo pupelė lig dangui. Misija senelis su bobute, kas čia reikia darytie. Reikia lipti dangun. Teip suskalbėję ir inlipė par pupelę dangun.
– Vaikščioja, vaikščioja po dangų – niekur nieko nesutinka. Priėjo naktis – nėr kur nakvoti. Atrado obelį ir atsigulė po obele. Atėjo dievas, sako:
– Gulėkit, ale tik nelieskit mano obuolių.
Senelis atsakė:
– Oje, ponuliuk neliesma.
Teip jie ir užmigo. Ryto boba nubudus pamislijo: „Reikia pakarštavot, kai labai gražūs, gal ir gardūs”. Kaip tik vieną palietė, tuoj visi obuoliai ir nubyrėjo. Nubudo ir senis – pradėjo bartis ant bobos. Ėmė senis pešt bobos čiupryną ir raišiot obuolius ant obelės. Nurovė visus plaukus nuo galvos, ir nepakako pririšt obuoliam. Ateina dievas ir baras ant jų, kam lietė obuolius. Senis apskundė bobą, kad ana lietė.
Nuėjo jie toliau. Eina eina, vaikščioja vaikščioja – vėl niekoneužeina. Priėjo naktis – nėr kur naktigulio gulėtie. Rado inmaišyta rėčkelėj tešlos del duonos kepimo. Sako :
– Gulkim nors čia, bet užuvėja.
Ir atsigulė. Senis sako:
–Ale tu, bobut, neliesk vėl, kad nepasdarytum iškados.
– Ne, neliesiu.
Senis kaip tik užmigo, bobai užrūpo, ar gardi rūgštis. Ana pirštu paskabinus, pakarštavos – kaip ėmė bėgti tešla ant senio, apibėgo visa barzda, senis ir nubudo. Pradėjo ant bobos bartis, boba – gintis, kad neliečiau. Senis bobą – mušt. Supykę atsikėlė nakčia ir nuėjo toliaus.
Išaušo, pasdarė diena – vėl vaikščioja po dangų. Ir vėl priėjo naktis – neturi kur nakvot. Apsdairė, pamatė – rateliai pastatyti stovi.
– Gulkim po šitais rateliais, bet užuvėja.
Ir atsigulė po rateliais. Senelis užmigo, o bobutė sako: „Reikia pasvažinėtie”. Kaip tik ana insisėdo šituos rateliuos, tuoj rateliai tarrr ir nuvažiavo palei dangų, senelis atliko vienas. Nubudęs žiūri, kad nebėr nei ratelių, nei bobutės. Suprato, kad jo bobutė neiškentė nepaprabojus, kas tie rateliai. Pamislijo: „Reikia eit ieškotų, bo vienam labai nuobodu. Visgi užgirsiu kur trenkiant su rateliais ir eisiu tan balsan ir sustiksiu”. Eina, eina, užgirdo – sutrenkė rateliai. Davai bėgt tan kraštan. Bėgdamas užgirdo – kitam jau krašte trenkia. Sugrįžo vėl atgal ir eina – klauso, kad trečiam krašte terškia. Anas vėl atgal – ir negali niekaip bobutės suvaikyt po dangų. Ir tebegaudo ligi šiolei. Tai da ir mum kai kada girdis jos važinėjimas prieš lietų – tai vienam krašte užgirsi, trenkia su rateliais, tai kitam, ir nemožna permanyt, kurian kraštan bobutė važiuoja.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 144