NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1473&OId=617
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
PASAKA TRIJŲ BROLIŲ
Gyveno tėvas, močia ir turėjo tris sūnus. Vienas buvo podurnis. Ir jie užaugo, buvo pilnų metų. Ir numirė jų tėvas. Numirdamas vyresniajam paskyrė katiną, antrajam – vėtyklę, ė podurniui – karnų vytulėlį. Potam jie visi savais keliais išėjo ant ažudarbių.
Vyresnysis pasėmęs katiną, nuėjo vienan dvaran, kur neturėjo tas ponas katino, da ir nežinojo, kas do katinas, ir prisprašė ant naktigulto. Jį ponas priėmė,davė jam asabną kamarėlę, ir, pasiklojęs patalą, atsigulė, ė katiną paleidė viduj. Ė tę buvo neišsakyta daugybė pelių. Kaip ėmė katinas gaudyt ir kraut krūvon – prikrovė sulig stalu krūvą, ė anas pernakvojo spakainai. Ryto išeina ponas žiūrėtų svečio – mislijo, kad jį pelės sugraužė. Žiūri, kad svečias guli spakainas, katinas tupi prie krūvai pelių ir da turi vieną inskandęs. Ponas pradėjo stebėtis iš tos menkos žvėrelės, kad tiek prigaudė. Pradėjo ponas prašytie parduotie katiną. Sakė:
– Duosiu, kiek tik pasneši pinigų, tik ataduok šitą žvėrelę, bo man kiek čėso jos dirba iškadą, ir negaliu iškasavoti.
Pripylė jam maišą pinigų, ir parėjo namo. Nuspirkdamas duonos ir živyjos.
Ė antrasai brolis, kitan dvaran nuėjęs, rado žirnius kuliant. Pabaigė kult prie jam, suėjo daug darbininkų, gal ban šimtas buvo, susėdo visi ant pado ir renka iš pelnų po grūdelį. Anas pradėjo juoktis iš pono:
– Kam teip daug darbinykų privarei, kad čia možna ir vienam padirbtie?
Atsakė jam ponas:
– Padirbk tu vienas – aš tau užmokėsiu šimtą rublių.
– Gerai, – sako, – tuoj padirbsiu, tik tegul sustuma darbinykai krūvon.
Kaip sustūmė, anas paėmęs vėtyklę, tuoj išvėtė visus žirnius par porą adynų. Stebis ponas iš tokio greitumo ir prašo parduotie tos vėtyklės.
– Ne, – sako, – neparduosiu, bo toj man reikalinga – kur begausiu kitą.
– Susimildamas parduok, kiek prašysi, tiek ir užmokėsiu.
– Neparduosiu – man reikia.
Ponas duoda jam, kiek tik parsineša, pinigų – didelį maišą. Ir atadavė vėtyklę ponui. Ir parėjo anas namo ir turėjo iš ko žyvytis.
Ė podurnis – kurgi anas gaus darbo su karnų vytulėliu. Išgalandęs peiliuką, nuėjo ant kalno terpu balų, užlipęs ant kalno, atsisėdęs ir rėžo karnas siaurais dirželiukais. Štai ateina ponaitis su kepeliušium.
– Ką čia, – sako, – tamsta dirbi, žmogau?
Podurnis atsakė:
– Karnas rėžau. Vysiu virves ir, ažkabinęs tuos kalnus, versiu šiton balon – reikia sulygint žemę, matai – labai nelygi, kad špėtna vaikščiotie.
– Aje, susimildamas neliesk šito kalno! Ko prašysi, tai duosiu, bo čia, po šituo kalnu, mūsų gyvenimas. Kai nuversi, tai mes nebeturėsima kur gyvent.
Podurnis sako:
– Kad pripilsi stebulę pinigų, tai neversiu kalno.
– Oje, susimildamas neversk, pripilsiu. Kur ją padėsi?
– Rasi, – sako, – klaimo želmenyj pastatytą ir pilk.
Podurnis pritaisė stebulę, ė ponaitis pylė, pylė – niekaip negalėjo pripilt, bo podurnis nueidamas su grėbliu iškapstydavo po visą klaimą pinigus – stebulė vis dyka. Pristigo ponaitis pinigų, persiprašė ant kito rozo. Ė podurnis paliko bagotesniu užu kitus brolius ir gyveno labai gražiai.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 250-252, Nr. 145
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 145