NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1475&OId=618

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
KUPČIAUS GERYBĘ ŠĖCAVOT

Senybėj buvo kupčius. Ir kai da nebuvo geležinkelų, anas išvažiavo už gronyčios arkliais tavoro atsivežtų, ė pačią paliko namie su dukteria mažų metų. Važiuodamas keliu, pasklydo, par mišką važiuodamas. Prisėjo naktis – nebežino, kur važiuoti. Pradėjo dairytis – pamatė žiburį. Ir nuvažiavo ant tą žiburį. Rado gryčelę. Prisprašė naktigulto, jį priėmė. Arklį nuskinkė, palangėj pasiliuobė, bo diendaržio nebuvo. Ė jam patalą paklojo gryčioj ant suolo po langu. Pavalgęs večerę, atsigulė.
Ban kiek numiegojus, girdi – palangėj šneka trys laimės apie vaiką, kuris buvo gimęs toj naktyj to gaspadoriaus, kur kupčius naktavojo. Viena sako:
– Tegul bus vagis.
Ė kita atsako:
– Ne, tegul bus kunigu.
Ė trečia sako:
– Tegul bus šėporium šito kupčiaus gerybe, bo anas teturi vieną dukterį – nebus kam gerybės šėcavot.
Teip visos trys ir sutarė. Ė kupčius visa girdėjo. Jam nelabai gerai, kad tokio biedno žmogaus sūnui užlaimino jo gerybę šėcavot ir vartot. Anas nebeužmiega, misija: kaip čia padaryti, kad kaip kalvek nugūbytie šitas vaikas. Kad ryto atsikėlęs, pradėjo kalbintie to vaiko tėvus:
– Ar neparduosta man vaiko? – sakydamas, kad, – aš esmu bagotas, viso turiu, ė vaikų teturiu vieną dukterį, ir ta mažutė.tai aš, parvežęs namo, juos abu auklėsiu, nebus jiem nuobodu.
Nebagotie buvo tie žmonės, ir suskalbėjo tėvas su močia parduotie – atsiėjo jiem kupčiaus kalba, kad anas gražiai ketino auklėtie. Kupčius užmokėjo tris šimtus rublių ir išsivęžė vaiką. Važiuodamas mislijo, kur anas reikia padėtie. Pamatė – šalyj kelio didelis skruzdėlynas. Pamislijo: „Reikia čia anas apkastie – skruzdėlės papjaus”. Teip ir padarė. Važiuoja toliaus. Privažiavo karčemą. Da buvo ne vakaras, o žinojo, kad daugiau nebus kur nakvoti, – apsinaktavojo toj karčemoj.
Žinoma, kaip tę buvo vieškelis nemažas, daug žmonių važiuodavo. Po jo nuvažiavimui užvažiavo vėl ban trys kurmankos. Važiuodami par mišką, pamatė žvakes degant miške. Sako:
– Nigdi čia nieko nedegdavo, kai kitus rozus važiuodavom, – iš kur dabar čia žvakės? Reikia eit pažiurėt.
Vienas pabuvo par vežimus, ė du nuėjo. Ir rado – skruzdėlyne guli vaikelis vystykluos, su skruzdėlėm bovijas, ir iš šalių dvi žvakės dega. Žmonės apsigando, nenorėjo imtie, ale vėl pamislijo, kad žvakės dega – gal čia neprastas vaikas, reikia paimtie. Paėmė, nusinešė, vežiman insdėjo ir važiuoja. Užvažiavo karčemą ir apsinaktavojo. Ir isineša ton karčemon, kur naktavojo kupčius. Žmonės nupirko par karčemnyką pieno, pagirdė vaiką – vaikas tyli. Kupčius paklausė:
– Kur jūs važiuojat su tokiu mažu vaiku?
Žmonės atsakė:
– Ė ką daryt, kad radom šalyj kelio – paėmę vežam.
Pamislijo kupčius: „Gal čia, kurį aš apikasiau skruzdėlyne? Reikia pirkt iš jų”. Pradėjo prašyt parduot, sakydamas, kad neturiu namie vaikų, tai aš jį užauklėsiu gražiai, ir bus man gaspadotium. Tie žmonės susmirkavoję ir ir pardavė užu tris šimtus rublių. Kupčius negaili trijų šimtų, bet kad tik anas šitą vaiką kur nugubytų. Pasėmęs vaiką, išvažiavo toliaus, mislydamas, kur padėt. Užvažiavo didelę balą ir išmetė balon ir nuvažiavo toliaus spakainas, kad jau tas berniukas prigėrė.
Ne užilgo užvažiavo žmonės pakelingi. Mato, kad baloj gražus darželis žolynų, labai gražiai žydi. Ir kalbas terp savę:
– Kiek kartų važiavom šiuo keliu – nieko nebūdavo. Iš kur atsirado šitas darželis?
Nuėjo žiūrėtų. Randa terp žolynų vaikelį bovijantis. Mislija, kas daryt: ar imt, ar ne? Pamislijo: „Kad teip anas gražiai bovijas, mažas būdamas, gal čia neprastas yra vaikas?”. Paėmė, nusivežė miestan. Talkavojo, kur padėtie. Suskalbėjo nešti klioštoriun ataduotie – tegul jį auklės ir mokys rašto. Nunešę atadavė, ir vaikas su gera prižiūra augo laiksvingai. Kupčius parvažiavo, tavorų prispirkęs, suvažinėjęs savo kelionę, spakainai kupčiavovovjo.
Praėjus apie aštuoniolika ar devyniolika metų, prisireikė jam važiuotie tan kraštan, kur seniau važinėjo. Užvažiavo tan miestan, kur buvo tas berniukas atiduoda klioštoriui. Važiuodamas pro šalį, pamatė – bernaitis kapoja malkas. Ir teip jam atsiėjo, kad niekaip anas negali nuo akių nuleisti. Pamislijo: „Kaip čia anas kad paėmus užu žentą”. Teip kad anas nebejaunas, duktė jo nebemaža – reiktų gaspadoriaus jam. Priėjęs ant bernaitį ir kalbino:
– Kaip tu čia gyveni? Kur tavo tėvai?
Bernaitis jam atsako:
– Nežinau aš nieko, eik ant gaspadorių klioštoriaus, anas tau pasakys.
Kupčius inėjo, pradėjo klausinėtie:
– Ar nemožna būtų šitas bernaitis paimtie užkuriom? Kur jo tėvai? – Bo anas bijojo, kad nebūtų prastos pamilijos.
Gaspadorius jam nusakė apie jo tėvus nieko nežinąs, atgal aštuoniolika metų, kaip anas čia ataduotas dėl auklėjimo.
– Atavežė, – sako, – mum žmonės, radę kokioj tę baloj inmestą, tai kad nori tamsta jo pasimtie, tai prašom užmokėtie klioštoriui užu auklėjimą, ir išleisma, ne kur dėsma.
Kaip visa nusakė, kupčius suprato, kad gali tas būt vaikas, kur anas inmetė balon. Jau anas nebe dėl atsėjimo ir gražumo pradėjo prašytie, ale dėl nutrotijimo: suprato, kad užaugęs galės jo gerybę šėcavot. Klausė, kiek reikia užmokėt. Pareikalavo trijų šimtų. Kupčius nieko nebesakęs, užmokėjo tris šimtus rublių, parašė gramotą sekretą, padavė bernaičiui, liepė eitie jo namuos ir gyventie, ligi anas pagrįš su tavoru iš užu gronyčios. Kupčius išvažiavo toliaus, ė bernaitis, suskvietęs savo draugus, pasmylėjęs išėjo po adresu kupčiaus ieškotų tos vietos. Draugai palydėjo jį užu miesto, ir susėdo visi pasišnekėtų prieš išsiskyrimą. Jiem bešnekant, tas bernaitis užmigo, ir tuo čėsu iš ažančio išlėkė gromata, kurią jam kupčius davė parnešti gaspadinei, kad jį priimtų. Tavorščiai paėmę skaito – randa parašyta, kad kai ateis žmogus su šita gromata, nieko nelaukus, kad jį, su dukteria paėmę, inmestų ant sudraskymo žvėrių, kad parvažiavęs neberastų nei kaulelių jo. Tavorščiai teip atradę baisų raštą suplėšė, pritinkino, katro toksai počerkas, parašė kitą gromatą teip: „Kai ateis šitas žmogus su tuo raštu, tai suženyti su mano dukteria ir ataduotie visą gaspadorystę iš tos dienos. Kai parvažiuosiu namo, kad rasčia po veseliom. Ė kad neišpildysta, tai būsta labai korotos”. Parašė, tavorščiai užpečėtojo ir indėjo jam užantin. Bernaitis nubudęs, atsisveikinęs su tavorščiais, nuėjo savais keliais, ė tavorščiai parėjo namo. Atrado, parėjo ir padavė gromatą kupčiaus pačiai. Perskaičius dukteriai sakė:
– Kad čia paršyta tuoj ženyt anas su tavim. Ale kaipgi teip užvieryt – reikia laukt atvažiuojant tėvo.
Ė dukteriai labai atseina bernaitis. Pradėjo močią prašyt, kad ženytų dabar, sakydama:
– Kaipgi nepildysma jo prisakymo, bus negerai.
Pildydami tėvo prisakymą, ir suvinčiavojo. Atadavė jam gaspadorystę ir visą valią.
Ban už kelių dienų atvažiavo ir tėvas. Randa jau dukterį suvinčiavotą su šituo bernaičiu. Tuoj, inbėgęs gryčioj, pradėjo bartis:
– Kol jo nenugūbijot?
Atsakė pati:
– Ė kam gi teip rašei, kad suženytie? Štai tavo raštas.
Paduoda, perskaito – teip parašyta. Dyvijos ir nesvierijo savim: počerkas jo – kaip anas galėjo teip rašytie? Nu, ką bedaryt? Pradėjo vėl mislytie, kaip čia anas kur padėtie. Išmislijo. Ir prisakė eitie šėtoniškon karalystėn dažinotie, koks yra žodis brangesnis krikščioniškoj kalboj. Ta karalystė buvo labai toli, ir kas nueidavo, nebegrįždavo iš tenai.
Žentas, pildydamas uošvio prisakymą, su dievo padėjimu išėjo. Eina, eina, užėjo dvarą. Klausės kelio ant tą karalystę. Ponas dvaro nežinojo kur, inprašė dažinotie, kas reikia padarytie, kad pataisyti vyno šulnelis, kuriam nebėra šešti metai – išdžiūvo vynas.
– Pirma semdavom, kiek tik reikdavo, ė dabar sausas. Tai paklausk. Kai eisi atgal, pasakysi.
– Gerai, kai dievas pazvalys nueit, paklausiu.
Ir išėjo toliaus. Ėjo, ėjo, užėjo kitą dvarą. Užėjo kelio klaustųs ant tą karalystę. Atsakė:
– Nežinom tos karalystės. Girdėt girdėjom, kad esant kur tę. – Ir inprašė to dvaro ponas paklausti, kai nueisi, kas reikia padaryt, kad nebemožna prieit ant pinigus ban kelinti metai. Sklepas pinigų buvo pripiltas ir užgriuvo žemėm. Kai norim kasti, vis griūva.
– Gerai, kai ponas dievas pazvalys suvaikščiot ir atrast, tai paklausiu.
Ir išėjo. Vėl toliaus. Par kiek čėso vėl užėjo trečią dvarą ir užėjo paklaustų, ar nežinos tos karalystės, kur ana yra. Buvo vakaras, priėmė jį naktigulto ir pasakė jam, kad da užu trijų karalysčių ta šėtoniška karalystė. Ir priprašė sužinotie, kur jo duktė pasdėjo, ar tebėra gyva, ar ne, kad mažutė prapuolo iš lopšio.
– Gerai, kad suvaikščiosiu, kai grįšiu atgal, pasakysiu.
Ir išėjo toliaus. Užėjo marias. Eina pamariu – rado lydį kuo naididžiausį. Kaip medžias voliojas ant smėlio, insvolioti marios. Ir pradėjo klausti jį:
– Kur eini?
Anas atsakė:
– Einu šėtoniškon karalystėn – ar da toli yra?
Lydys atakė:
– Kad tiesiai eitum, kad ne marios, būtu netoli, ė dabar dar praversi tris nedėlias. Ale kažna ar sugryši: iš tę niekas nebesugrįžta. Būk toks gers, kai nueisi, paklausk, ar da ilgai man čia reiks voliotis ant smėlio.
– Gerai, kai dievas padės sugrįžti, pasakysiu, kai dažinosiu.
Eina toliaus, patinka žmogų: vaikščioja pamare ir ant pečių nešioja armotą ban keliai birkavais. Paklausė tą žmogų:
– Ar nežinai, kur tokia karalystė, ar da toli?
Žmogus atsakė:
– Nebetoli. Žiūrėk, vut užu marių dvaras matos. Tai tam dvare gyvena jų karalius. Ale būk toks geras, kai grįši atgal, pasakysi, ar da ilgai man reiks nešioti armotą – neužmiršk paklausti.
– Gerai, kai grįšiu, pasakysiu.
Eina toliaus, pamatė tą dvarą. Inėjo dvaran – nieko nepatiko. Pasidrąsinęs inėjo pakajuos. Eina par vieną stanciją – nieko nėra. Eina par antrą, trečioj atrado – panytė sėdi krėsle ir mezga sietkeles. Ir prakalbo ant jį panytė gandindama, kad kai sugrįš ponas palakstęs iš svieto, tau blogai bus. Pradėjo anas panytę prašyt, kad jį pakėravotų. Sako:
– Daug interesų turiu. Atėjau dasižinotų – atasiuntė uošvis, koks žodis yra brangesnis vožnesnis krikščioniškoj kalboj. Ir da išsiprašė vienas ponas, kad jo vyno šulnelis išdžiuvęs, nebesą vyno – kaip reikiąs pataisyti. Kitas išsiprašė, kaip ant sklepą pinigų prieitie – užgriuvęs esąs. Trečias klausė, kur jo duktė, ar da gyva, prapuolus iš lopšio pusė metų. Einant pamariu, radau lydy voliojantis ant smėlio – klausė, ar da ilgai jam reiks voliotis. Patikau žmogų vaikščiojant pamariu, ir nešioja ant pečių armotą. Prašė dasižinotie, ir tam ar ilgai da reiks nešiot. Tai susmildama, kaip čia reiks dasižinotie visi interesai?
Atsakė panytė:
– Aš nežinau nieko. Ale tik būk teip astražnas: kai atbėgs ponas mano, kad nenumanytų, kad tu čia esi. Lįsk dabar palovin ir glūdėk tykiai. Aš jį išklausinėsiu, ė tu visą girdėsi. Tai kai dažinosi, kaip visi interesai padaryti, tai maž ir možna bus ir mane išvaduoti iš čia. Aš esmu nevalnykė, neišleidžia manę.
Kaip jam visą išsakė, anas palindo palovin, panytė ažutiesė maršką ligi žemei, kaip ir patalą pataisius.
Pasdarė vakaras – atalėkė jos ponas. Išdavė večerę. Pavalgė, atgulė tuoj lovoj – ponas pasienyj, ė panytė ant krašto. Ban pusadynį praleidus, panytė krūptelėjo, kaip iš miego, sako ir kalba:
– A, kad sapnas blogas paspainiojo – net išsigandau.
– Ė ban ką sapnavai? – klausia ponas.
– Ė sako, – tartum atėjo koks žmogus nepažįstamas ir klausia, koks žodis brangesnis ir vožnesnis krikščioniškoj vieroj.
– Nu, – atsakė ponas, – ė ką gi anas dažinos. Kožnas žmogus kad žinotų, tai mum būtų blogai: atimtų visa iš mūsų.
Panytė prašė pasakyti.
– Ėgi šitie žodžiai brangesnieji: „Vardan traicės švenčiaus,kad čia teip ir teip etotųs“ Tuoj mes visi išnyktumėm, ė ko anys norėtų, tai ir stotųs.
Visa iškalbėję, užmigo. Teip panytė vėl šoko iš miego:
– A, ka tav – sapnas nubudino. Kažin ką susapnavau. Tartum atėjo žmogus ir klausia, del ko pagedo jų šulnelis su vynu. Ė kitas nebepraeinąs ant sklepą pinigų...
– A-a, taigi, kad jie žinotų, kas padarytie, tai mum blogai būtų.
– Nu, tai kas gi tę reikia daryt? – paklausė panytė.
– Ėgi kad jie pasakytų brangiuosius žodžius – ir išbėgtumėm iš šulnelio ir iš sklepo, ir atliktų teip gerai, kaip buvo.
Pabaigė tuos žodžius, užmigo ponas, ė panytė patylėjus vėl šoko iš miego, sakydama:
– Kas čia do naktis – nemožna užmigtie, tuoj sapnai pjauna. Tartum atėjo koks ponas ir klausia: „Ar nežinai mano dukteres, kuria prapuolo mažutė?”
– Ėgi, – sako, – tu esi. Matai, kokią užauklėjau didelę.
– Ė da vienas klausia, ar ilgai reiks armotą nešiotie ant pečių. Ir lydžiui gulėt ant smėlio ar ilgai reiks?
– Mat, – sako, – kad niekas jų brangiaisiais žodžiais nepaleis, tai jie lig sūdnai dienai teip bus. Ag jie šito dvaro gyventojai, mes jų dvare gyvenam. Kurias armotą nešioja, tai ponas šito dvaro, ė lydys urėdas.
Ponaitis visa panytei išsakė apie visus interesus, ė tas žmogus, gulėdamas palovyj, girdėjo. Ir jų su panyte buvo suskalbėta: kai visa iškalbės ponas, tai tada paduot ranką panutės tam žmogui, gulinčiam palovyj. Teip ir padarė. Žmogus paėmęs už rankos panytę ir iškalbėjo brangiuosius žodžius:
– Vardan dievo tėvo, ir sūnaus, ir dvasios šventos. Vardan traicės šventos, kad išnyktų iš čia nečysta dvasia!
Po iškalbėjimų tų žodžių paskėlė šturmas, ir su šturmu rėkdamas išlėkė:
– Apšidijot jūs mane nemažai!
Apstišijo šturmas, atliko dvaras spakainas. Atsikėlė panytė, padėkavojo tam žmogui užu išgelbėjimą jos nečystos dvasios, sakė ana jam:
– Dabar būkium spakaini: nebelankys anas šitos vietos. Dabar mes čia gyvenkium, šitam dvare.
– Ne, – atsakė anas, – negaliu aš čia gyventie: turiu savo namus, ir pačią, ir uošvį, kurie laukia pareinant, ir da kurie insiprašė dažinotie apie šulnelį, apie pinigų sklepą, lydys ant smėlio tebesvolioja, žmogus armotą tebenešioja – visi reikia paleistie. Ėgi ir tavo tėvas laukia. Eikium abudu namo.
Suskalbėjo, pasiėmė ant kelio pinigų, duonos ir išėjo. Ėjo pamariu, atrado – tebenešioja žmogus armotą. Ir klausia:
–Ar da ilgai reiks nešiotie?
Atsakė:
– Lig sūdnai dienai. Ė kad nori, tai aš paleisiu tuoj.
Žmogus meldė, kad paleistų. Anas peržegnojo, ištarė brangiuosius žodžius, ir nulėkė armota nuo pečių, ir pasdarė naipuikesnis ponas, ir pasakė:
– Dėkui tamstai. Eisiu dabar savo dvaran gyventų. Ė užu tamstą dievą prašysiu sveikatos.
Paskalbėję išsiskyrė.
Eina abuduj vėl pamariu, atrado lydį voliojantis. Ir lydys paklausė:
– Ė ką, prieteliau, ar ilgai da reiks čia trokšti?
– Lig sūdnai dienai, – atsakė. – O jeigu prašai, tai ir šiandie paleidžiu.
– Susmildamas, prieteliau, paleisk, jeigu možna!
Anas peržegnojo, brangius žodžius ištarė – ir atsistojo iš lydžio žmogus, kurias prispažino, kad buvęs šitam dvare užu urėdą, ale užu blogo pono atlikę pakoroti užu griekus.
Lydį paleidę, keliavo toliaus. Atrado dvarą, kurio ponas insiprašė dasižinotie apie dukterį. Inėjo tan dvaran – klausė ponas jį:
–Ar dažinojai apie dukterį?
– Ėgi štai atavedžiau ir ją.
Ponas žiūri in dukterį, nebegali pažintie. Kai nusakė visus atsitikimus, tai tada pavierijo ir pripažino dukterį. Priėmė juos kaip svečius ir mylėjo čielą nedėlią. Potam pakinkė dvejetą arklių karieton, indėjo gastinčiaus ir išvežė svečią namo.
Nuvažiavo anas kitan dvaran, kur buvo pinigų sklepas užgriuvęs. Ponas klausė jį:
– Ar dažinojai, kaip možna preiti ant pinigus?
Anas atsakė:
– Možna, tik reikia dešimties darbinykų atkastie žemėm.
Nuėjo, atakasė, anas peržegnojo, ištarė brangiuosius žodžius – tuoj nečystiejie išlėkė, ir prėjo ant pinigus teipo, kaip pirma preidavo. Atliko ponas labai kankantas, pamylėjo tą žmogų ban kelias dienas. Pakinkė dvejetą arklių karieton, pripylė pinigų maišą, su kurmonu ir išleidė, trečian dvaran nuvežė. Ir tenai anas teip padarė – atataisė vyno šulnelį, nečystuosius išvaikė. Ponas pamylėjęs pakinkė porą arklių karieton, vyno bačkelę pripylė ir parvežė ant uošvį. Parvažiavo sveikas, linksmas su maišu pinigų, su bačkele vyno, dvejetu arklių karietoj. Uošvis persigando pamatęs, kad teip puikiai ir bagotas atvažiavo, bo anas mislijo, kad nebesugrįš iš tenai. Potam klausė žentą:
– Ar dažinojai, kokie žodžiai yra brangesni krikščioniškos kalboj?
Žentas uošviui pasakė. Uošvis nutilo, nebebuvo ko daryt. Pagyveno uošvis trumpą laiką ir numirė. Išsipildė užlaimėjimas, atliko šėporium jo gerybes ir pinigų.

FIKSAVIMO METAI: 1981

©: Adaptavimas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 146

Atgal