NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1494&OId=621
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
DVYLIKA BROLIŲ
Gyveno tėvas ir močia, turėjo dvylika sūnų. Dvylikis buvo mažesnis, kurį visi krividydavo. Išėjo visi šieno pjautų. Pardien pjovė, vakare, sugrėbę kupečiuos, parėjo namo. Ant rytojaus nuėjo pjautų, žiūri – vakarykštis šienas visas suėstas, sumyniotas. Kalbėjo terp savę:
– Kas čia galėjo teip padaryt?
Ale neatmislijo neikaip. Teip jiem atsitiko par tris naktis. Ketvirtąnakt mažasai berniukas brolius vadino eit saugotų:
– Ar nepagausma, kas šieną suėda?
Atsakė broliai:
– Eik sau, mes nuvargę esam, neisma.
Berniukas vienas ir išėjo lauko saugotų. Nuėjęs atsigulė prie savo kupečio ir laukia, kas ateis ant šieną. Anas nemigo. Užgirdo apie vidurnaktį – kas tę atitrenkia. Žiūri – pribėga dvylika kumelių ir kumelė, dvylikis kumelys mažesnis. Tuoj kumelė pribėgo ant vieną kupetį, ant kitą, teip ir visus kupečius suėdė, sumyniojo. Pribėgo ir ant jo kupetį. Anas, nieko nelaukdamas, tuoj nutvėrė kumelę. Užsėdęs joja namo, ir visi kumeliai seka. Parjojęs suvarė visus dienodaržin. Inėjo gryčion – visi broliai tebemiega. Pamislijo: „Kas reikia daryt?” Išėjo dienodaržin, išsirinko mažąjį kumeliuką, kurias jam labiaus patiko, ir išjojo par laukus. Užjojo mišką. Miške pamatė po egle gražią šviesą plūksnelę. Nustojęs mislijo: „Reikia paimt”. Kumeliukas atsakė:
– Neliesk, nebus gerai!
Anas neklausė, paiėmė, indėjo kišenėn ir vėl joja. Pamatė mešką, draskančią skruzdėlyną. Skruzdėlės prašė, kad anas nuvaikytų mešką, ė kai jam bus blogai, tai anos jam bus ant pamačiaus. Nuvaikęs mešką, vėl joja. Ir užjojo – bites meška drasko iš avilio. Bitės prašė atgint mešką, ė kai jam bus kokia bėda, tai jos pamačys. Nuvaikęs mešką, vėl jojo toliau. Išjojo iš miško – užjojo marias. Pamariu joja – randa lydį voliojantis ant smėlio: privargęs nebegali ansvolioti marios. Sakė:
– Inversk, pamačyk – kai tau bus kokia bėda, aš tau pamačysiu.
Nusėdo nuo kumeliuko, pasiėmė dalbą ir inritė lydį marios. Ir nujojo toliaus.
Užjojo dvarą. Buvo vakaras. Prisprašė naktigulto. Ryto eina bernai arklių liuobtų, ir anas atsikėlęs išėjo rozu pasiliuobtų savo kumeliuko. Buvo diendaržy tamsu. Ataminė, kad anas turi šviežią plūksnelę. Išsiėmė anas plūksnelę – nušvietė visą dienodaržį, ir pasiliuobė visi šviesoj arklius. Bernai, inėję pakajun, pasakė ponui:
– Šitas berniukas turi gražią plūksnelę.
Paliepė jį ponas ineiti vidun ir parodyt tą plūksnelę. Anas parodė. Sakė ponas:
– Kad viena plūksnelė nušvietė pakajus, tai visa paukštė gal geriaus nušvies. – Ir prisakė jam, kad pagautų tą paukštę, kurios ta plunksna, – ė kad nepagausi, tai aš tau smertį padarysiu!
Berniukas labai nusgando – misija: kurgi tą paukštę pagautie? Išėjo ant kumeliuką, apskabinęs ir rauda. Kumeliukas klausia:
– Ko raudi?
– Ką gi beraudosi, kad ponas prisakė pagautie tą paukštę, kurios šita plunksna.
– Matai, ar aš nesakiau, kad neliesk plūksnos?! Tu neklausei manę – dabar raudi. Cit, neraudok. Paimk peilį, ir jokium tan miškan, kur radai plūksną. Papjauk mane, vidurius išrisk ir inlįsk viduriuos, kad nesmatytų tave. Kai paukštė les mano mėsą, atskris ir ta paukštė, tai tu ir pagausi. Ė mano vidurius paskui sukimšk, užusiųk ir koja spirk mane – aš atsikelsiu vėl sveikas.
Nujojo miškan, papjovė, vidurius išritė, ir inlindo anas viduriuos ir laukė atskrendant paukštės. Laukus palaukus atskrido ta paukštė, pradėjo lesti kumelieną. Anas kapt už uodegos, tuoj paukštę užantin, ė kumeliuko vidurius užsiuvo, kumeliuką paspyrėj – ir atsistojo. Parneša ponui paukštę. Nušvietė visą dvarą, – kokia gražybė buvo paukštės! Ponas buvo labai kantantas, pažadėjo jam dukterį savo leisti už jo ir atiduotie pusę dvaro.
Pagyveno ban kelias dienas – pradėjo ponui visi peikti jį, sako:
– Kažin iš kur koks atjojo – ir duosi jam pusę dvaro! Ėg nemožna kas išmislijus užduotie, kad nepadirbtų, ir nereiks jam nieko?
Ponas pavierijo ir išmislijo jam darbą: pasėjo pūrą aguonų ir liepė pardien surinktie. Berniukas nusgando, tokį prisakymą gavęs. Išėjo ant kumeliuką, apsikabinęs ir rauda. Kumeliukas atsakė:
– Cit, jokium ant skruzdėles – jos tau žadėjo pamačytie bėdoj.
Užsėdo ir nujojo. Pasikloniojo skruzdėlėm, užprašė talkon – aguonų rinktų. Tuoj skruzdėlės pribuvo ir surinko visas aguonas pūran. Atėjo vakaro ponas žiūrėtų, kaip anas renka aguonas, – žiūri, kad surinktos visos pūre, skruzdėlės buvo jau parbėgę.
– Nu, ar surinkai?
– Surinkau, ponai.
Dyvijos ponas ilgą metą ir pasakė:
– Dabar būsi ma žentu, kad teip padarei.
Parėjo abuduj namo, ponas pasgyrė savo slūgom, kad teip mandras jo žentas. Vėl pradėjo poną visi bart, peikt žentą. Ir vėl ponas išsimislijo darbą sunkų, mislydamas, maž nusgūbys, nebereiks jam duotie pusė dvaro. Užsakė padirbt iš vaško bažnyčią, kad būtų visa iš vaško, medžio nei geležies kad nebūtų nei trupučio. Nusgando berniukas, Mislija: kaipgi čia padirbti? Išėjo, kumeliuką apskabinęs ir rauda.
– Cit, – kumeliukas sako, – jokium in bites, kur iš meškos ataėmėm – jos mum ketino bėdoj pamačytie.
Nujojo, bitėm pasikloniojo, užukvietė ant darbo. Bitės visos atskrido – tuoj jam pardien bažnyčią ir pamūrijo vaškinę. Rytą atsikėlęs ponas klausia:
– Ar sumūrijai bažnyčią?
Atsakė:
– Gatava, ponai, gali važiuot pasižiūrėtų.
Paskinkė ponas porą arklių karietoj, su visa savo šeimyna nuvažiavo žiūrėtų. Žiūri – graži bažnyčia, kaip iš oro, teip ir viduj. Yra altoriai, vargonai, ko tik reikia del bažnyčios. Atvažiavo namo ir sako savo slūgom:
– Nu, tai kaipgi aš jam neduosiu pusės dvaro ir dukteries, kad anas visa teip mandrai padirbo.
Kaip tik suėjo visi slūgos, visi giminės pono, vėl pradėjo ponui peikt ir peikalbėjo, kad reikia išmislytie koks navatnas daiktas, kad nepadirbtų. Ponas mislijo, mislijo, išmislijo važiuot pas marias ir inmestie marios raktai bažnyčios. Teip ir padarė. Atvažiavo ponas nuo marių ir sako:
– Važiavau par marias, ir išlėkė raktai marios. Eik suieškok! Kad nesueiškori, bus tau blogai.
Išėjo, kumeliuką apskabino ir rauda.
– Dabar, – sako, – bus blogai. Ponas pametė marios raktą ir liepė sueiškotie. Tai kaipgi dabar bus?
Atsakė kumeliukas:
– Cit: atameni, kai jojom pamariu ir lydį atvertėm marios ir ketino būt mum ant pamačiaus?
Nujojo pamarėn, atšaukė lydį ir paprašė, kad suieškotų bažnyčios raktus. Ė tas lydys buvo karalium visų žuvų. Tuoj lydys sušaukė visas žuvis ir liepė ieškotie raktų. Tuoj marios visos susijudino nuo lakstymo žuvų, ir vis lėkdamos sakė, kad nerandam. Ilgai palaukus, atvelka vėžys raktus kojoj sužnybęs, blinkt ant kriaušiaus ir užmetė. Tada berniukas raktus pagriebęs, lydžiui padėkavojęs, parjojo namo ir padavė ponui. Sukvietė ponas visus savo dvariškius ir sakė:
– Ką norit sau, kalbėkit apie šitą žmogų – nebeprikalbėta. Jau kad anas raktus išėmė iš marių, tai ir visa gali padaryti.
Niekas nieko nebesakė. Sutaisė veselias, aprašė jam pusę dvaro, ir gyveno labai linksmai. Po veselioms nusvijo ilgą botagą ir išlupė visus dvariškius, kurie poną buntavodavo.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 147