NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1496&OId=622

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[TRYS SVAINIAI]

Senai, labai senai gyveno tėvas, močia, turėjo vieną sūnų, tris dukteris. Tėvai numirė. Po tėvo smerčiui sūnui buvo liūdna. Iš nuobodumo išėjo medžiotų. Pardien medžiojo, vakare eina namo. Užėjo ant tilto – rado tris ponaičius. Neleido jo par tiltą, sakė:
– Ar žadi mum vyresniąją seserį, tai leisma?
Matydamas, kad nebus nieko, nepereis gera valia par tiltą, ir pažadėjo. Parėjo namo,žiūri – bėra dvi seserys. Klausė:
– Kur trečioja?
Atsakė:
– Nežinom kur.
Ant rytojaus vėl išėjo medžiotų. Einant vakare namo, vėl jo neleidžia – prašė antrosios sesers. Namo parėjęs, neberado ir kitos.
Trečiądien išėjo medžiotų. Pardien vaikštinėjo po miškus, po laukus. Sutemo, pasdarė naktis – skubinos namo. Vėl jam prisėjo eiti par tiltą. Randa vieną ponaitį sėdžiantį ant tilto ir neleidžia, sako:
– Ar žadi man paskutinę seserį, tai perleisiu?
Nors jam buvo labai iškada seseres, ale nėr kas daryt – pažadėjo. Parėjo namo, žiūri – nebėr nei vienos sesers. Pasdarė neramu, apsiverkė ir atsigulė. Pernakvojęs, atsikėlęs ryto, pasiėmęs strielbą ir išėjo, kur akys matys, kur kojos neš. Užėjo mišką. Eidamas par mišką, rado – trys ponaičiai sprečijas. Vienas sako: aš greitesnis, antras sako, kad aš greitesnis, ė trečias – kad aš. Ponaičiai prašo jį, kad anas pasakytų, katrie jie greitesniai. Vienas davė jam kepeliušių, kad kai užsidėsi ant galvos, niekas tavęs nematys. Ė kitas davė čeverykas, kad vienu žingsniu nužengsi mylią. Ė trečias davė lazdelę ir sakė:
– Kur norėsi, tę užlipsi, pasispirdamas su ta lazdele.
Teip anas pamislijęs pasakė jiem:
– Kaipgi aš jums sužinosiu, kurie greitesniai, – reikia išprabavotie. – Užprovijo strielbą kulpka ir pasakė: – Kuris pirma suieškota ir atnešta, kai aš iššausiu, tai tas ir būsta greitesnis.
Paėmęs strielbą, iššavo par girią. Kulpka, lėkdama par šakas, numušė eglių ir pušų kebežėlių. Ponaičiai griebia, mislijo, kad kulpka, žiūri, kad minkštas. Numetę vėl vejas toliau. Teip jie par girią nubėgo kulpkos ieškotų. Žmogus, matydamas, kad jie toli nubėgo, nebesmato jų, pamislijo: „Ko gi aš čia lauksiu...” Užsidėjo kepeliušium, apsiavė čeverykom, pasiėmė lazdelę ir nuėjo par laukus.
Pardien eidamas, užėjo dvarą. Inėjo pakajuos – randa savo seserį. Anas kalbina ją, ana sako:
–Kas tu esi do žmogus, kad aš tavęs nematau?
Nusiėmė kepeliušių, ir pažino, kad jos brolis.
– Gerai, – sako, – kad atėjai prilankytų manęs. Ale kažna mano ponas, kai ateis namo, ką sakys, ar zvalys tau čia būtie?
Paskalbėjo abuduj. Brolis prašė seserį, kai ateis ponas, jos vyras, kad paklaustų, ką anas darytų, kad ateitų švogrius uliotų. Ė anas ketino išeit ant nakties iš tę. Ale anas kam gi eis? Užsidėjo kepeliušium, ir nebemato jo. Vakare atėjo ponas, klausė seserį:
– Kas čia buvo par tau?
Atsakė:
– Nieko nebuvo.
– O kol gi smirda kažin kokiu kvapu?
– Tai gal tu lakstydamas prisigėrei visokio kvapo, tai ir smirda tau.
Pavalgė večerę, ruošės eit gultų, ir paklausė gaspadinė savo poną, sakydama:
– Ką tu darytumai, kad ateitų mano brolis uliotų ant mumus?
– Ė kąg daryč: pamylėč, paskalbėtum, da ir gastinčiaus duoč ir paleisč namo.
Teip anas, visa išgirdęs, iš džiaugsmo pradėjo juoktis, bo anas su kepeliušium sėdėjo sąsparoj, jo nematė. Teip šitas ponas, išgirdęs žmogaus juoką, klausė, kas čia yra, prašė pasrodytie. Nusiėmė kepeliušių, ir pamatė, kad jo švogrius. Priėjęs pasveikino, paskalbėjo:
– Kaip tu čia užėjai?
Sakė:
– Kad likau vienas be seserų, iš nuobodumo atėjau uliotų.
Pamylėjo švogių čielą nedėlią, – svečias pradėjo ruoštis eiti ant kitą sesrį. Ir davė jam gastinčiaus plaukų kezulėlį, sakydamas:
– Kai tau bus bėda ar klapatas, tai uždek šituos plaukus, aš pribūsiu ant pamačiaus.
Nuėjo kitan dvaran, rado antrąją seserį pečių kūrenant. Pradėjo kalbint – ir nemato, ir nežino, kas kalbina. Prašė pasrodytie. Nusiėmė kepeliušių – pažino, kad brolis. Pasisveikino, paskalbėjo meiliai, ir sakė:
– Kažna, ką darys mano ponas, kai ateis?
Atsakė brolis:
– Tai tu paklausk, aš išeisiu.
Užsidėjo kepeliušium, ir nebėr jo. Atėjo ponas – paklausė jį:
– Ką darytum, kad ateitų mano brolis uliavotų ant mum?
Atsakė:
– Mylėč ir gastinčiaus indėč.
Anas girdi visa – neiškenčia juoku, tupėdamas sąsparoj po kepeliušium. Praleidęs kiek čėso, susijuokė. Ponas užgirdo juokiatis – prašė pasrodytie, kas do žmogus. Atsistojęs iš sąsparos, nusijema kepeliušių ir pasrodo. Ponas nudžiugo, kad jo švogrius toks štukorius, pradėjo klausinėtie:
– Kaip, iš kur dabar čia užėjai?
Pamylėjo, pasuliojo čielą nedėlią, ruošias eiti ant trečiąją seserį. Indėjo jam gastinčiaus, sriegų žuvies, sakydamas:
– Kad bus tau kokia bėda arba manę reiks, tai uždek šituos sriegus – aš pribūsiu.
Išėjo ieškotų trečios sesers. Buvo labai toli. Apsiavė čeverykom – kožnu žingsniu žengia po čielą mylią. Pravertė visą dieną eidamas, užėjo dvarą. Inėjo dvaran – randa seserį gatavojant večerią. Pradėjo kalbint, sveikint – ana nemato jo. Ir prašo, kad pamatytie. Nusiėmė kepeliušių – pažino, kad jos brolis.
– Gerai, kad atėjai prilankytų manę, ale kažna ponas ką sakys, ar zvalys tau čia būtie.
– Tai tu, – sako, – paklausk, aš išeinu.
Užsidėjo kepeliušių – ir prapuolo. Atalėkė ponas – pradėjo ant jos barties:
– Kam prijemi svečius?
Ana gynės, kad nieko nebuvo. Nustišijo, ruošias eit gult – ir paklausė, sakydama:
– Ką darytum, kad ateitų uliotų mano brolis?
Atsakė:
– Nieko nedaryč, ale pamylėč, pasuliotum, kol norėtų.
Anas visa girdi. Misija: „Ką čia besirodysiu ant nakties – veli ryto”. Pergulėjo sąsparoj. Ryto, kaip jau visi sulėkė, ir anas pradėjo krebždėti sąsparoj. Sesuo suprato kas, ė ponas pradėjo gandintis: kas čia yra? – bo nigdi to nebuvo. Prašė pasrodyti. Nusiėmė kepeliušių, ir pamatė, kad švogrius jo. Niekur nebėjo ilgai, mylėjo svečią ir klausinėjo, kaip čia atėjo teip toli. Anas apsisakė visa, kur buvo ir kaip atėjo, – kad ne tos čeverykos, būt neatėjęs visą savo gyvenimą. Potam anas tenai ilgai gyveno, bo nebeturėjo kur eitie.
Dažinojo, kad nekurioj karalystėj karalius nuliejo stiklinį kalną, ant to kalno pabudavojo pakajus ir tuos pakajuos pasodino dukterį savo ir davė reikalingas slūgas, ir gyveno ilgai. Ir buvo išleistos po visas karalystes: kas užeis ant to kalno ir numaus karaliūčios žiedą, tai užu to jaunikaičio duos dukterį karalius ir duos didelę pasogą. Anas, dažinojęs visa apie tą karališką padėjimą, nuėjo po tuo kalnu – daugybė svieto susrinkusio: vieni lipa pėsti, kiti, paskaustę aštriai arklius, nori raiti užjoti – niekaip negali užlipti, kaip ir musios ropinėja apie kalną. Anas prėjo, lazdele pasispyrėjo – ir užžengė vienu žingsniu ant kalno. Inėjo pakajuos, randa – pietus neša stalan. Anas su kepeliušium užsidėjęs – kaip slūgos vaikštinėja su torielkom, ir anas inėjo ant karaliūčią tan pakajun ir užsislėpė. Pavalgius karaliūčiai, anas pakalbino ją nesrodydamas. Ana apsigando: kas čia gali būti? Mislijo – gal nečysta dvasia. Prašė pasrodytie, kas esi. Anas nusiėmė kepeliušių, pasveikino ją ir numovė žiedą nuo karaliūčios rankų. Karaliūčia padavė žinią tėvui, kad atsirado toks mandras jaunikaitis, kad numovė žiedą. Tėvas pribuvo žiūrėtų. Išklausinėjo, koks, iš kur esi. Anas atsakė:
– Kam tamstai didžiai interesavoti, koks, iš kur, – prašom pildyt savo prižadą, arba pasrašymą.
Karalius nebeturėjo ko jam sakyti – liepė ruoštis ant vinčiaus. Sutaisė veseles, pavinčiavojo. Davė jam pusę karalystės, ir gyveno tuos pakajuos, kur jam buvo paskirta dvylika stancijų. Ir buvo nepazvalyta dvylikėn stancijon eiti nei žiūrėti. Pragyvenus kiek čėso, užrūpo jam pažiūrėti, kas toj stancijoj yra. Pravėręs žiūri, kad koks tę milžinas pakartas užu kojų, padėta po snukiu vandenio viedras ir toliau du viedrai su vandeniu ir trys gebulai šieno, ale par milžino spurdėjimą nusvoliota toliau – nepasiekia nei šieno, nei vandenio. Lockavai pradėjo jį prašyt paduot gebulą šieno ir vandenio – sako:
– Baigiu trokštie.
Jam pagailo, ir padavė šieno vieną gebulą ir vandenio viedrą. Kaip anas suėdė šieną ir [išgėrė] vandenį, tuoj ištraukė vieną koją iš kilpos ir aždėjo užu durų – sako:
– Duok dabar ir visą šieną ir vandenį, ba nebeišleisiu, kas neduosi.
Nebuvo kas darytie – padavė visą. Kaip tas milžinas visą suėdė – ir nutrūko. Tuoj išbėgo pakajuos, pagriebė jo pačią ir nešas par laukus. Ką anas darys? Apsiavė čeverykom, pasiėmė lazdelę ir vejas milžiną. Pasivijo, pradėjo mušti par galvą, sakymasdas:
– Ataduok mano pačią!
Atsakė milžinas:
– Neliesk, bo tuoj tau smertis bus! Ale kai neklausysi, ir gausi!
Pabijojo smerties – paleidė milžiną. Atsisėdęs ant akmenio, verkia ir misija:
– Tai susmylėjau, padaviau šieno ir vandenio.
Susmislijo – vėl pavijo, norėjo atimti pačios – milžinas gandino smerčia. Pabijojo smerties – vėl paleidė. Ir sekė, kur anas nusneš ją. Insekė – pakriūtėj išmūrytas sklepas, tam sklepe padaryti gražūs pakajai. Užrakino ir išėjo milžinas, nieko nesakęs. Vakare atėjo, atarkino sklepą. Tuo čėsu karalaitis, užsidėjęs kepeliušium, inėjo su milžinu – nepamatė jo. Ė jo pati pradėjo klausti milžiną:
– Kolei reiks čionai gyventie?
Milžinas atsakė:
– Ligi mano smerčiui.
Ir klausė jį, kokia bus jo smertis. Anas atsakė:
– Mano smerties gal nesulauksi. Kad kas žinotų, kaip padaryt, tai tuoj būt man smertis. Ale kas gi žinos! Yra trečioj karalystėj didelis kalnas, po tuo kalnu sklepas, sklepe uždarytas geležinėm durim jaučias, jautyj antis, toj antyj kiaušinis, kiaušinyj smalinė žvakelė dega. Kad kas tą žvakelę užgestų, tai būtų man smertis.
Karalaitis, visa užgirdęs, tuoj, nieko nelaukdamas, išėjo ieškotų to kalno. Atradęs kalną, negali ineit. Užudegė gebulėlį plaukų, kur davė švogrius, tuoj ir pribuvo švogrius. Klausė:
– Kam reikalauni?
Atsakė:
– Reikia nuverstie šitas kalnas: čia yra sklepas, tam sklepe jaučias.
Tuoj švogrius sušaukė visus žvėris ir paliepė nuversti kalną. Nuvertė kalną – atrado sklepo geležines duris. Levas sudavė pečiais keletą kartų, išmušė duris – rado jaučią. Tuoj perplėšė par pusę, ir išskrido antis marios, nespėjo pagautie. Kas daryt? Blogai – pames antis kiaušinį. Užudegė sriegus, kur jam davė gastinčium kitas švogrius. Pribuvo ir tas, klausė:
– Ko reikalauji?
– Ė ką, švogriau, antis su kiaušiniu nusleidė marios ir sudėjo, ė man anas labai, tas kiaušinis, reikalingas.
Tuoj sušaukė visas žuvis marių ir prisakė suieškotie (bo anas buvo žuvų valdytojas). Stovėdami ant kriaušiaus, kurios priplaukia, klausė:
– Ką šiandei prarijai?
Negreit ban kelintas lydys išplaukęs, visas apdraskytas, pasisakė, kad prarijo baltą akmenėlį. Paliepė išpjauti. Žiūri – anties kiaušinis. Anas tuoj paėmęs sudaužė – rado žvakelę degančią. Ir užgeso. Sakė:
– Man to ir tereikia.
Parėjo namo ant savo pačią – žiūri, kad jau milžinas nusbaigęs, nebegyvas. Pasiėmė savo pačią, parsivedė savo dvaran ir dabar dar tebegyvena.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 148

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 148

Atgal