NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1498&OId=623
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[GYVENIMO ŽVAKĖS]
Gyveno žmogus biednas, neatatiko savo atalento. Nebegalėdamas niekaip pragyvent, išėjo kalėdotų. Ir pastiko seną senelį. Ir klausėjį senelis:
– Del ko jaunas kalėdoji?
Atsakė žmogus:
– Kad neatatinku atalento: visaip verčiaus, ir vis nesiseka.
Senelis sakė:
– Būk dakteru – tavo atalentas daktaraut. Prisivirk visokių žolių ir gydyk žmones, bili kokius ligonis. Tiktai kai ineisi ant ligonį, kad jau smertis stovės galuj galvos, tai to nebeapsiimk išgydyt, tas jau mirs, ė kurio stovės galuj kojų – kad ir bus anas smertelnas, apsiimk – išgydysi.
Tas žmogus padėkavojo seneliui už rodą ir pasiskyrė. Eidamas namo, pasrinko žolių, susvirino, prispylė buteliukus ir išėjo par svietą, gydydamas ligonis. Pasdarė botagas, ištaisė gražius rūbus, pradėjo jį jau ir ponai, karaliai kviesti ant ligonis.
Vieno karaliaus sirgo duktė. Nei kokie dakterai neišgydė. Dažinojo karalius ir apie tą dakterą, kurias visiem mačija, atsiuntė ketvertą arklių ir nuvežė jį. Prėjęs ant ligonį, mato, kad smertis stovi galuj galvos, – neapsijema išgydyti. Karalius žadėjo didelius pinigus užmokėtie. Pasakvatijo pinigais ir pradėjo gydytie karaliūčią. Paliepė padirbti lovą ant sukavielų, kad možna būtų pasukiot. Padirbo, inguldė ligonį ton lovon – davai sukiot. Kur tik suka, kur tik gręžia lovą su ligoniu – vis ir smertis galuj galvos. Sukiojo, sukiojo – par ilgą sukiojimą atliko smertis galuj kojų. Pradžiugo dakteras: bus jau možna išgydyti. Užudavė liekarstvų – pradėjo ligonis kasdien eit geryn, potam ir visiškai išgijo. Karalius jam užmokėjo, pakinkė karietoj ketvertą arklių ir veža namo.
Pasisklydo keliu, išvažiavo miškan. Pasdarė naktis. Pamatė žiburį šviečiant. Privažiuoja, žiūri – didelis mūras, nesmato galo. Paliepė kurmoną eitie paklausti kelio. Inėjęs kurmonas žiūri, kad tam mūre pilna žvakių degančių. Kai kokia šviesiai dega, kitos slabnai, trečios gensta, ė žmogaus nėr nei kokio, nėr ko klausia. Išėjo, ponui dakterui pasakė, kad teip ir teip, nėr ko klausia. Dakteras lipa iš kareitos ir eina pats žiūrėtų. Inėjo – randa žvakių pilnas mūras degančių, ė žmogaus nėra. Mislijo sau:„Kaip čia gali būt? Kad yra žvakės – gal yra kai kur ir gyventojas”. Eina par visą mūrą dairydamos. Pastinka senelį. Klausia senelis:
– Kur važinėji?
Atsakė:
– Važiuoju namo. Buvau pas karalių, išgydžiau dukterį.
Senelis atsakė jam:
– Neišgydei jos, ale sumainei tu savo gyvenimą su ja. Ana turėjo mirti, ale kai tu užsipuolei lovą sukioti par gvoltą, tai smertis davė tau valią, atliko ana galuj kojų. Tu dabar mirsi jos vietoj, ė ana gyvens tavo vietoj.
Senelis parodė – karaliūčios žvakė baigia gesti, ė daktero šviesiai dega. Ir, jiem bešnekant, pradėjo žvakė daktero gesti, ė karaliūčios eit šviesyn. Senelis pasakė dakterui:
– Nepildei mano žodžių, norėjai mane apšidyt su smerčia, ale save apsiširdijai. Važiuok kuo greičiausiai namo, ba keliuj numirsi.
Sėdo arkliuos, vos paspėjo parvažiuoti, ir numirė darteras. Ė karaliūčia ir dabar tebegyvena.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 269-270, Nr. 149
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 149