NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1500&OId=624
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[DĖKINGAS NUMIRĖLIS]
Buvo tėvas, močia ir turėjo pasleidusį sūnų, kurias neklausė tėvo. Numirdamas tėvas teskyrė jam dalios tris šimtus rublių, ė močiai visą gerybę – buvo kromas ir teip visa gaspadorystė. Po tėvo smerčiui sūnus pradėjo prašyt močią dalios. Močia davė jam šimtą rublių. Anas, paėmęs pinigus, išėjo miestan. Ir patiko žmogų einant par miestą su maišu. Ir anas klausė:
– Ką čia neši?
Žmogus atsakė:
– Nešu šunį girdytų.
Berniokas prašo tą šunį parduot. Žmogus klausia:
– Kiek duosi?
Berniokas sako:
– Turiu šimtą rublių – ir duosiu.
– Gerai, – sako žmogus. Iškratė iš maišo šunį, ė iš bernioko paėmė šimtą rublių.
Berniokas ėjo namo, ė šuva sekė paskui bernioką džiaugdamos. Parsvedęs namo, didžiai mylėjo. Ė močia barė sūnų, kai dažinojo, kad užmokėjo šimtą rublių užu šunį.
Praleidus nekurį laiką, paėmė iš močios ir kitą šimtą rublių, išėjo ant miestą. Vėl patiko žmogų su maišu. Paklausė:
– Ką čia neši?
Žmogus atsakė:
– Katiną nešu prigirdytų upėn.
Berniokas prašė parduotie ir užmokėjo šimtą rublių. Parsivedė ir katiną namo. Močia bara bernioką, sako:
– Durniau, ką tu veiksi, prispirkęs visokių gyvulių! Pats neturėsi ko valgyt, ė gyvuliam ką duosi!
Žinoma, močiai nuėjo markatnumas. Anas, pabuvęs nekiek laiko, atsiėmė iš močios trečią šimtą ir išėjo miesto šandravotų. Pašandravojęs po miestą, išėjo užu miesto. Rado lupant su botagu partrietą. Anas priėjo ant tą žmogų, klausia:
– Kam tu lupi šitą partrietą?
Atsakė žmogus:
– Kaipgi aš jo nelupsiu: pažyčiojau aš šimtą rublių, kai anas gyvas buvo, – neatadavė, ė dabar numirė, nebėr kam atiduotie. Tai nors aš ant jo partrieto nustiešysiu.
Berniokas sakė:
– Ką mačys, kad tu jį sutrupinsi? Veli parduok man.
Klausė žmogus:
– Kiek duosi?
Anas atsakė:
– Šimtą rublių.
– Nu, tai ir gerai, tai visa skola man atgrįš, tai aš ant jo nebekreitėsiu – tegul jam dievas duoda amžiną atilsį.
Berniokas, nuspirkęs tą partrietą, ėjo namo.Beidamas ant miestą, užgirdo, kad paskui jį kas tę eina. Atsigręžęs žiūri – eina nepažįstamas žmogus. Pradėjo prašytis tas nepažįstamas, kad jį priimtų kumpanijon arba ant kokios slūžbos. Berniokas sakė:
– Kad nelabai kokią vietą ir aš turiu: nuo močios dalią atsiėmiau, pinigus paleidžiau ant pirkimo gerybės.
Žmogus atsakė:
– Tai baika! Močią maž ir perprašysma.
Parėjo jie abu namo, insivedė svečią savon stancijon, kur buvo katinas su šuniu, jie valgė pietų ir tiem gyvuliam davė žyvasties. Kaip pamatė močia, ėmė sūnų bart, sakydama:
– Šelma, prispirkai užu tris šimtus visų niekų, da ir nenustoji durniuotie: da atsivedei čia kokį senį – da reiks ir anas žyvytie!
Anys močiai paspakarijo, sakydami, kad klausysma, dirbsma, ką tik liepsi, padėsma krome šinkavoti, daugiau pripirksma tavoro. Taip jie ir susgadijo. Močia juos priėmė, pripirko daug tavoro. Labai jiem sekės kupčiavotie, pasdarė bagoti, tiktai ta gerybė buvo po močios valdžia.
Vievąroz išėjo tas žmogus ant miesto – girdi, kad kupčiai tarias važiuotie par marias už gronyčios su tavorais. Atėjęs ir sako tam berniokui:
– Kad kiti važiuoja, važiuokium ir mes.
Berniokas atsakė:
– Kaipgi mes važiuosima, kad močia mum neduos tavoro.
Žmogus atsakė:
– Gauk tik laivą – tavoro gausma pakeliui.
Berniokas nuėjo pamarėn, pasamdė laivą. Atėjęs pasiėmė tą senelį ir važiuoja par marias rozu su kitais kupčiais už gronyčios. Kiti kupčiai juokias iš jų, kad jie važiuoja dyku laivu- ką jie veiks? Sako:
– Mes tai šinkavosma tavorą, ė iššinkavoję pirksma iš tę šviežio.
Jie nutylėjo, nieko neatsakė. Paskui tę kitų laivų privažiavo ant rubežių kiton karalystėn. Suvažiavo iš tę kupčiai, pradėjo tavorais mainytie, šinkavotie. Ė berniokas su tuo seneliu rankioja iš pakriaušių akmenėlius ir pila laivan. Kurie matė, juokės iš jų darbo. Berniokas klausė savo senelį:
– Kas gi bus iš tų akmenėlių?
– Tylėk, – sakė senelis, – bus gerai ir akmenėliai, kad neturim kitoniško tavoro.
Berniokas pasprašė pas senelį, kad jį leistų miestan pauliotų. Senelis zvalijo, sakė:
– Eik lig vakarui pavaikščiok, apsidairyk miesto, ė aš pabūsiu laivoj – kad kas ateis mūsų tavoro pirktų, aš ir vienas paturgavosiu.
Pasizvalijęs berniokas išėjo. Potam suėjo daug pirkėjų ir, jų laivon kas užėjo, klausė senelį:
– Ką čia turgavoji?
Sako:
– Brangius akmenėlius.
Pirkėjai žiūri – kad tie akmenėliai diementiniai ir auksiniai, pirko labai akvočiai ir brangiai mokėjo. Senelis pardien surinko nemieruotą skarbą. Vakaro atėjo berniokas pasukiojęs – randa akrante nebe akmenėlius, ale diementą ir auksą, ir pinigų krūvą užu parduotus akmenius. Senelis klausė bernioka:
– Ką matei, ką girdėjai meiste?
Sako:
– Gražumas miesto neišpasakytas. Ir girdėjau kitus kupčius – tarias rytoj rytą eisią ant karalių ir nešią gastičiaus karaliui kožnas iš to tavoro, kas ką turgavojo.
Senelis liepė eiti ir tą bernioką ir nešti pririšus skarytę akmenėlių. Berniokas pririšė balton čyston skarytėn akmenėlių ir nuėjo su kitais kupčiais ant karalių.
Visi kupčiai eidami girias, sakydami:
– Tai mes nešam gi brangius gastinčius, ė šitas durnelis ką gi neša – gal akmenų pririšęs skarelę? – ba teip išrodė iš tolo; kad brangus akmenas, jie nežinojo, sako: – Užu jo ir mum bus sarmata. – Ant jo pradėjo bartis, liepė neit rozu.
Ką daryt? Anas atsilikino paskui, tie ir eina. Suėjo visi kupčiai pakajuos karaliaus, ir anas pakui išsekė. Karalius žiūri: koks čia jaunas kupčius ir ką tę anas labai šviesaus gastinčiaus atnešė? Tuoj jį pirmučiausia priėmė su pašėnavone, pasodino krėsle. Atarišo skarelę – nušvietė visus pakajus jo šitie akmenėliai. Karalius atliko labai kantantas, sako:
– O kad visų toks gastinčius būtų, ot būt gastinčiaus!
Bernioką pamylėjo, padėkavojo užu gerą gastinčių, klausė, kur tavo laivas, ar yra da tokio tavoro, liepė vesti parodyt. Karalius nuėjo pamarėn – randa, kad jo laivas užpakalyj kitų stovi blogoj vietoj. Liepė privažiuoti pačion gerojon vieton. Potam tuoj suėjo pirkėjų ir išpirko tavorą užu brangią čieną. Senelis pripylė pinigų pusę laivo, kai iššinkavojo visus akmenėlius. Ė berniokas vis po miestą šandravojo, uliojo par visą laiką. Įsipažino gerai su karaliaus dukteria, ir suskubėjo abuduj ženytis. Tiktai abuduj bėdojo, kad karalius neleis užu jo, ba anas iš prastų mužikų buvo. Susitarė, kad kaip kalvek paslapčiom išeiti. Karaliūčia sakė, kad bus toj ir toj dienoj taksas, parduos mano tėvas daug gerybės, ir bus šėpa stiklinėm durim, ana labai brangi, nelabai bus kam pirkt. Tai tu pirk tą šėpą, ė aš būsiu toj šėpoj užsidarius. Tai ir parsiveši toj šėpoj ir mane
Teip ir padarė: nupirko tą šėpą su karaliūčia užu dvylika tūkstančių, parvežė jam ant laivo ir važiuoja namo visi trys, linksmi, kantanti ir bagoti. Išvažiavo pusėn marių, senelis sako:
– Dabar padirbau bagotą – gali gyventi ir be manęs. Skirkimės. Žinai, – sako, – užu ką aš tau tarnavau ir palikau bagotą? Užu tavo gerus darbus: kad išpirkai šunį, katę nuo smerties ir nabašnyką nuo čyščiaus, užu ką užmokėjai skolą jo.
Šitą pasakęs, ir prapuolo. Ką daryt? Būtų iškada, ale nebėr. Parvažiavo savo namuose, parsivežė karaliūčią, pastatė gerus didelius namus, pakvietė karalių ant veselių ir pasvinčiavojo su karaliūčia. Karalius davė daug pasogos, ir buvo bagoti.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 150