NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1502&OId=625

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[STEBUKLINGI OBUOLĖLIAI]

Gyveno tėvas, močia ir du sūnūs. Tėvai buvo biedni, neturėjo spasabo, kuo leisti iškalon. Užaugo sūnai dideli – nemokėjo nei rašyt, nei skaityt. Prisiėjo naboras, padavė vaiskan jaunį, pristatė pulkan. Buvo jam sunku mokytis kalbos – labai ant jo barės ir dežnai mušdavo. Pamislijo:„ Kada bus galas koksai? Slūžba ilga, muš ir muš – nedatūrėsiu”. Ir išbėgo iš pulko su strielba, su ranicu, su visu apitaisalu saldacku. Bėgo, bėgo par laukus, par miškus. Pasdarė naktis, pametė kelią – nebežino, kur eitie. Rado takeliuką siaurą par tankumyną ir lenda. Užėjo didelį namą vidury miško. Inėjo – tam name nieko nėr, tiktai didelė kirmelė guli lovoj terpu paduškų susvyniojus. Ta kirmelė sakė jam:
– Kaip tu čia dabar užėjai, iš kokios pričinos, kad čia nigdi nei kokia gyva dūšia neužeina?
Saldotas persakė savo neiščėstį, kaip anas ir dėl ko užėjo. Kirmėlė vėl jam pradėjo kalbėti:
– Ar būsi toks kantrus, tai ir tu atliksi gyvas, ir mane iškėravosi nuo prakeikimo? Aš esu vieno karaliaus duktė, prakeikta iš mažų dienų. Tai reiks tris dienas tau pakentėtie baisybę, ir aš paliksiu žmogyste, ir išeisima abuduj.
Saldotas prisketino visa priimti, ką tik ana lieps.
Paskėlė šturmas, pradėjo braškėtie visi pakajai. Kirmėlė liepė saldotui gult po durim pirmosios stancijos, po slenksčiu ir neskelti, lig ana lieps. Saldotas atagulė su ranicu, su strielba, visam apitaisale, kaip anas buvo užsivilkęs, ir guli. Atsidarė durys – pasmatė daugybė ponaičių, ir, sustoję ties durim, liepė jį keltis ir eit tolyn. Anas neklausė jų, gulėjo po slenksčiu. Ponaičiai atavedė jo visą načelstvą: pulkovniką, rotną komandierių, fetfebelį ir barabanščiką – užumušė trivogą, norėdami jo išgandint. Saldotas išgulėjo visą čėsą kaip nieko nematydamas ir negridėdamas. Gaidys pragydo – visi ponaičiai pranyko, pasdarė tyku, gražu. Kirmėlė liepė keltis, sakydama, kad jau nieko nebebus lig kitam vakarui. Saldotas atsikėlė – žiūri, kad jau ta kirmėlė pasdarius – galva ligi pečių žmogystės, ir kalba jam:
– Kad iškentėsi da du vakaru, tai aš paliksiu viškai žmogyste.
Perleidė dieną, atėjo vakaras. Apie devintą adyną liepė vėl gulti saldotui po tom durim. Paskėlė šturmas, pradėjo braškėt sienos. Atsidarė durys – prišnerėjo daugybė ponaičių. Žiūri, kad vėl guli saldotas po durim. Nėr kas jiem daro, nemožna pereit par krikščionišką žmogų. Liepė jį keltis – anas neklausė. Apleidė jį vandeniu, pradėjo visas plaukyti vandenyj – vis anas neskėlė, kaip jo tę negandino, kaip tik neišmanė. Pragydo gaidys apie dvylikę, ir išbėgiojo visi ponaičiai, nutilo šturmai. Panytė liepė soldatui keltis. Atsikėlęs žiūri, kad ta kirmėlė valig pusiau žmogystė.
Perleidė jie trečią dieną, atėjo vakaras – panytė prašė saldotą, kad tik šį vakarą iškentėtų, ir išeisima abu iš čia. Priėjo ta adyna – vėl liepė gult po durim. Teip ir padarė anas. Paskėlė šturmas, pradėjo braškėt sienos. Atsidarė durys – pribėgo daug ponaičių. Žiūri, kad saldotas guli, nemožna jiem pereit. Bara jį visiem, gandina, užleidė ugnia, visokiom kirmėlėm, kaip tik išmanė – nieko saldotas nenusgando, išgulėjo lig čėsui. Potam visos baisybės išnyko, nutilo šturmai. Panytė paliepė keltis saldotą. Atsikėlęs matė, kad nebėr kirmėlės nei kiek, ale kuo naigražiausia panytė. Ana jam padėkavojo užu išgelbėjimą nuo prakeikimo ir sakė, kad lig smerčiui aš tavę neapleisiu, tavęs klausysiu. Ė dabar pavalgykiu, pasiimkium pinigų, kiek tik reikia, diemento akmenų, susdėsma visa ant divono ir mes atsisėsma, – yra toks divonas, kurį paliepsma, ir nuneš, kur mum reiks.
Pavalgę susikalbėjo skrist ant panytės tėvus. Susdėjo visą gerybę, užsisėdę paliepė dirvoną skristi ant tą ir tą karalių viršum miškų, apač debesų. Divonas paskėlė, nuskrido ant jos tėvus ir nusleido ant dvaro. Karalius pamatė pro langą, – kas čia atskrido? Išėjo visi žiūrėtų – žiūri, kad jo duktė, kur seniai prapuolus buvo. Klausė:
– Kaip ir iš kur dabar atsiradai? Mes nebemislijom, kad begalėsi pagrįžti namo.
Ana persakė visa, kas ir kaip buvo. Tėvai buvo labai linksmi apie atsiradimą dukteres. Pakėlė didelę bolią. Sukvietė visas gimines ir daug karalaičių. Po boliai tėvai norėjo išleisti užu bagoto karalaičio. Ana atsakė tėvui:
Kad aš negaliu už kito eit, kad pasižadėjau tam klausyt lig smerčiui, kuris mane išgelbėjo iš nevalios, – tai yra sadotui.
Giminės pradėjo ją bart, sako:
Mat prastą saldotą išsirinkai sau už vyrą – labai neslava mum visiem! Pamesk jį, kaip kalvek nugūbyk – išeisi užu bagoto, kokio norėsi, tai ir mum visiem bus geriau, ir tau gerai bus.
Prikalbėjo ją tėvai su giminėm, kad ana saldotą pamestų. Paėmė jai mislis ištekėti užu kokio karalaičio. Vienądien išsivadino važiuot saldotą tėvynėn uliotų. Pasiėmė dėl gastinčiaus vieną diemento akmenį, sakė:
– Nuvešma tavo tėvams gastinčium.
– Anas teipoje buvo kantantas, kad važiuos tėvynėn prilankytų tėvų. Sėdo ant divono ir išskrido. Nuskrido toli už miškų, beskrisdama sir numetė žemėn diemento akmenį. Potam paliepė saldotą, kad anas paimtų. Kaip tik anas nulipė paimtų akmenio, tai ana paliepė dirvonui grįžti namo, ė saldotą paliko toli už miškų, mislydama, kad anas neberas ir nebeateis.
Parvažiavo karaliūčia namo, pasgyrė tėvams, kad jau saldotą paliko toli. Tėvai tuoj paleidė žinias ant giminės, kad nebėra saldoto, reikia jau atrodyt jai jaunikis bagotas.
Ė saldotas verkdamas, nuliūdęs eina, kur akys neša. Eidamas inėjo miškan, paklydo keliu, nebežinojo, kur eina. Praėjo naktis, miške pernaktavojo ir vėl vaikšto. Insnorėjo valgyt. Pamatė – ant obelėlės obuoliukai gražūs. Nuraškęs pavalgė tų obuoliukų ir pavirto ožiu nuo tų obuolių. Viškai jam liūdna pasdarė. Mislija: užbėgs vilkas ir sudraskys ožį, misija, kad jau šitam miške bus jam galas gyvenimo. Ožys vaikšto po mišką, rankiodamas šakneles. Užėjo vėl obelėlę su obuoliais kitoniškais. Pasistiebęs pagraužė tų obuolių- ir atsistatė vėl žmogum. Pradžiugo anas, mislija atsistojęs: „Kas čia reikia padaryti? Reikia nusraškytie šitų obuolių, ir kai atrasiu pirmąją obelėlę, tai ir nuo tos nuraškysiu”. Teip ir padarė: nuraškė abejų obuolių ir vaikščioja po mišką. Potam atrado kelią, išėjo iš miško. Pradėjo klausinėtis ant tą dvarą, kur gyveno jo panytė. Dasklausė, nuėjo tan dvaran, gavo kvaterą. Pernaktavojęs instaisęs panskus rūbelius, nuspirko karzinkytę gražią ir eina par miestą, siūlydamas gerų obuolių pirktie. Priėjo an tuos namus karaliaus, siūlė ir tenai. Karaliūčia užgirdus išbėgo ant dvaro ir nuspirko iš jo ban kelius obuoliukus. Davė tėvui, močiai, ir visi trys suvalgė tuos obuolius. Kaip suvalgė, ir pavirto ožiais. Pasdarė didelis sumišimas pakajuos. Slūgos, načelnykai visi subėgo: „Kas čia, kas čia pasdarė?” – niekas negalėjo žinotie, iš kokios pričinos. Sukvietė visus daktarus savo miesto, potam ir iš užu gronyčios – niekas negalėjo jų išgydyti.
Perleidus nekiek čėso, saldotas, užsivilkęs civiliais rūbeliais, eina par miestą kaipo koks felčerius. Paėjęs palangėn, šaukia:
– Ar reikia daktero?
Tuoj išbėgo slūgos, su didele malonybe priėmė jį ir klausė:
– Ar neprismanai pagydyti nuo ožių ligos?
Anas apsiėmė išgydyti. Liepė iškūrenti pirtį, sušildyti tris kubilus vandenio ir pritaisyti tris prabajus su ryšiais, kad būtų ožiai pririšti. Slūgos tuoj padarė visa, kaip buvo pasakyta. Pririšė ožius in prabajus, užsidarė dakteras vienas pirtyj, nusinešė pajuostyj bizūną. Užpildamaskarštu vandeniu ožiam ant nugaros, bizūnu davė po eilei visiem trim. Pailsėjęs vėl atkartojo, kalbėdamas:
– Ar nebedarysta daugiau teip?
Ožiai rėkia nesavu balsu iš sopies. Dakteras pailsėjęs davė pašutindamas ir prikalbėdamas užu jų kaltybes. Tol davė, ligi ožiai pradėjo slobti. Pamatęs, kad jau slobsta, padavė jiem po obuolėlį. Suėdę tuos obuolėlius, pasdarė žmonės. Anas, palikęs juos pirtyj pririštus, pasakė dvariškiam, kad paleistų nuo ryšių. Nuėję rado išgydytus. Potam ilgą metą negalėjo užmiršti tų plėgų. Ale niekam nepabėdojo. Potam suskalbėjo visi trys, kad užu saldotą jiem čia koronė buvo. Suieškojo saldota, atakvietė namuos in save ir pavinčiavojo su karaliūčia. Ir gyveno zgadoj ligi smerčiui.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 151

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 151

Atgal