NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1506&OId=626
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[RAGANA PATI]
Gyveno jaunas bagotas ponaitis savo dvare prie miesteliui. Šventomis dienomis, kai žmonės eidavo mišių šventų klausytų, ir anas nueidavo.Bet anas neklausydavo nei mišių, nei pamokslų kunigo,ale praversdavo besdairydamas ant panytes, kuria gražesnė
Vienąnedėl pamatė labia gražią mergaitę iš mužikiškų, ir labai jam atsiėjo.Tik anas negalėjo žinotie, iš kur ir kokia. Tai anas pilniavojo akimis, kad nepamesti nuo akių. Po visam, kai svietas ėjo iš bažnyčios, insėdęs arkliuos, važiavo tuo keliu, kur ta mergaitė ėjo.Mergaitė ėjo par lauką ir inėjo miškan. Pamiškėj jos tėvai gyveno prastoj gryčelėj, ir ta mergaitė inėjo ton gryčelėn. Nuvažiavo ir ponaitis tenai. Inėjęs gryčion, rado tėvus jos ir prašė leisti dukterį užu jo. Tėvai atsakė:
– Kad mes biedni, neturim pasogos.
Ė ponaits atsakė:
– Kad aš pasdaboju, imsiu be pasogos.
Sutarė veseles ir prisketino atsiųsti arklius, kai reiks ant vinčiaus važiuoti.
Atėjo ta nedėlia, kaip buvo sukalbėta, – atvažiavo kurmonas su ketvertu arklių karietoj, atavežė gražius rūbus dukteriai ir močiai. Po veselėm močia parvažiavo namo, ė jie atliko gyvent dvare.
Pragyveno kelias dienas, ir atėjo ant tą ponaitį panaktinis bažnyčios sekretnai ir sako jam:
– Kam tu leidi savo pačią naktim iš pakajų – žiūrėk, ką ana veikia! Kai aš saugau naktim bažnyčią, tai ana ,ateina, pro zomko skylę inlenda bažnyčion ir kažin ko ana braždauja.
– Cit, – ponas atsakė panaktiniui, – šiąnakt pasaugosma abuduj.
Priėjo vakaras, po večerei atsigulė ponas savo lovoj, atsigulė ir jo pati.Ponas užmerkė akis, kaip ir miegodamas, ė pati, apsidairius, kad jau anas miega, palengva iš lovos išlipė, apsiavė kojas, užsivilko ir išėjo. Neilgai laukęs, ir ponas užsivilkęs sekt paskui an tiek tolumo, kad ana nematytų. Tuoj pati jo nuėjo ant bažnyčią. Priėjus prie zakrastijos durų, pasivertė musia ir inlindo pro rakto skylę bažnyčion. Teip ponas tuoj ant zakrastijoną – pavadino su raktais. Atrakino bažnyčią – inėję randa sklepe po bažnyčia numirelių kojas graužiant. Kaip jie inėjo, ana pasisarmatijus parbėgo namo.Potam ponas parėjo namo. Tai pati jį padarė šuniu ir išvarė iš pakajų laukan. Visą nuomonę turi žmogystės, ale mato anas pats, kad esąs šuva. Išbėgo laukan, randa – ustovas gano galvijus. Pradėjo anas lockavoti prie ustovui. Ustovas duoda duonos – anas jo klauso, ažeina galvijus nuo iškados. Teip kad par nekurį laiką ustovas prityrė, kad anas turi išmintį žmogaus: ką tik jam pasako, visa padaro. Ant kitų metų ustovas apsiėmė atganyt be piemenų su savo šuniu, suderėjo brangią algą su gaspadoriais. Šunį mylėjo, ką anas valgė, ir jam davė. Kai ustovas eidavo pusryčio ar pietų, tai palikdavo šunį ganyt galvijus. Vieną rozą važiuoja ponas keliu ir mato, kad šuva labai razumnas gano vienas galvijus, neinleidžia iškadon. Tuo čėsu ateina ustovas iš pietų. Ponas privažiavęs prašė parduotie. Ustovas sakė:
– Kad duosi tris šimtus rublių, tai parduosiu, bo labai geras yra. Užmokėjo tris šimtus rublių, indėjęs karieton, parsivežė namo. Ką tik ponas liepia, vis anas padaro: paduoda kaliošus ponui, putrą ponui užsaučia ant pečių. Ponas jį myli, iš pakajų neleidžia niekur, šilmoj gyvena. Dažinojo jo pati, kad jam teip gera, – atėjus an poną su kokiu interesu ir pavertė iš šunio gulbe, sakydama:
– Čia tau labai gera . Kai gulbe skraidysi, tai maž ir kas greičiau užmuš. Tai gulbė ir išskrido marios, nusileidus plauko. Ateina strielčius – mato, kad gulbė plaukia. Pradėjo cielytis šaut. Ė gulbė plaukia drąsiai prie jo, kaip ir norėdama, kad ją gyvą pagautų. Strielčius supratęs nebešavo, ale pagavo gyvą ir nunešė miestan parduotų. Neša par miestą – pamatė pro langą vienas vokietis, kad neša. Inšaukė vidun ir nupirko gulbę užu tris rublius. Ir paleidė savo stancijoj. Ta gulbė, stovėdama ant padlagos, inbedė snukį žemės ir verkia. Pamatė tas vokietis, kad iš akių gulbės teka ašaros, – suprato, kad čia kas kalvek yra kiteip. Apsidairęs pasakė:
– Žmogau, eik paskui mane. Teip tuoj iš tos gulbės stojos ponaitis. Ir padėkavojo vokiečiui užu pataisymą. Pasisakė visa, iš kokios pričinos anas stojos gulbe. Vokietis davė jam kamanas ir sakė:
– Kai pareisi namo, patiks tave pati ir sveikins, kaip ir pasilgus, ė tu tuo čėsu turėk kamanas po skvernu. Kai tik ana sveikins, tu tuoj ir užmauk kamanom – ana pasdarys kumelė. Tai tada jai atnoverysi. Neduok ėstie par tris dienas ir duok kuo naisunkesnį vežimą vežti ir gerai palupk.
Ponas, vokiečiui padėkavojęs, kamanas pasiėmęs, parėjo namo. Eina par sodą – išbėga pati. Pasitiko su džiaugsmu:
– Aje, ponuli, širdyt mano, kur teip ilgai buvai? Kaip aš tavę pasilgau!
Norėjo apkabinus pabučiuoti – anas tuoj kamanom ir užmovė, ir pasdarė kumelė. Užsėdęs injojo raitas dvaran. Patiko slūgos, sveikina:
– Sveikas gyvas, mūsų ponuli! Kurgi teip ilgai uliojai? Jau treti metai, kaip bematėm poną.
Ponas atsakė:
– Nuvargęs esu, paskui pakalbėsma. Inleiskit kumelę stonion, tik nežabokit ir neduokit ėstie nieko.
Ė potam pradėjo ponas klausinėti apie visa gaspadarystę, apie žemę, kaip išdirbta. Pasilsėjęs sėdo ant kumelės, apjojo visus laukus, visus miškus, peržiūrėjo, ar čielybėj tebėra. Ė jodamas tiek lupė, kiek tik galėjo. Potam liepė slūgas apjotie visus laukus ir miškus ir teip jotie, kad kumelė visa putota pasdarytų. Išjojo vienas slūga, jodinėjo – atjojo visa šlapia. Potam padavė kitam ir trečiam, tai lakstė , ligi kumelė nusibaigė. Ė ponas atliko našlys ir gyveno potam gražiai, dievobaimingai. Ė antrą rozą bijojo ženytis, kad nepakliūtų vėl tokia pati, kokią buvo išsirinkęs bažnyčioj.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 152
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 152