NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1516&OId=628
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[MIRUSI TEISYBĖ]
Senybės laikuose nebuvo Rasiejoj geležinio kelio. Karalius, dažinojęs, kad kitos karalystės yra, ir anas pageidė turėti nuo Maskvos ligi Peterburgui. Neišgalėdamas savo kaštu padaryti, užuprašė Maskvos vieną kupčių, kad ant savo krašto padirbtų tą kelią, ė potam prisketino karalius sumą sugražintie su palūkanoms.
– Arba kad kupčius čėsais pristigsi pinigų, tai atsiųsk man kokį raštelį – aš tau pamačysiu, tuoj nusiųsiu pinigus
Tokiu suskalbėjimu pasdirbo jie kontraktą, ir pradėjo tas kupčius dirbtie kelią. Pusę kelio padirbęs, mato, kad stigs pinigų, – parašė gromatą, kad karalius atleistų pinigų. Išėjo nedėlia, ir kita pastojo – vis pinigų nėra. Anas ir kitą gromatą nusiuntė karaliui – ir vėl nesulaukė nei kokios žinios. Nesulaukdamas nuo karaliaus atsakymo, leidė daug gromatų ir tiligrapų, ir, dėdamas gromatas pačtan, išsiimdavo korteles. Padirbo visą kelią nuo Maskvos ligi Peterburgui, apsitaisęs ir nuvažiavo ant karalių pinigų. Invažiavęs Peterburgan, nėjo tiesiai ant karalių, ale vaikštinėja apie ministrų namą ir dairos apie pamietniką Petro Velikiaus, kurias rodo pirštu int upę Nevą. Karalius, eidamas ant spaciero, pamatė, kad žmogus ko tę teip ilgai dairos. Ir pasiuntė karalius slūgą paklaustie, ko anas tę dairos. Slūga nuėjęs klausė:
– Ko tamsta dairais?
Tas kupčius atsakė:
– Kaipgi nesdairysi, kad šitai pametnikas rodo su pirštu, kad reikia visi ministrai su visais namais suversti upėn.
Slūga persakė karaliui tuos žodžius. Karalius pašaukė kupčių artyn, sakė – Ką čia teip šneki?
Kupčius sakė karaliui:
– Gerai Petras rodo pirštu, kad ministrai suversti Nevon.
Ale ir aš liepsiu tą padaryti. Dėl ko gi ponas karalius teip nepildi sankalbos?
Padavė kontraktą, rodžia, kad po kožno pareikalavimo jo duot pinigų, – ė dabar gal dešimt gromatų leidžiau, ė karalius nieko man neatsiuntei.
Išjema iš kešenės visas korteles pačto, rodžia karaliui. Karalius perprašo padračiką, kad anas nieko nežinąs, nepaėmęs nei vienos gromatos. Tai nuėjo ant senatus, paklausė, kur tos gromatos. Senatai išsigynė nežiną. Karalius pradėjo ieškotie – rado po gelumbe pakištas visas gromatas ant stalo, kur sėdėjo didysai ministras. Karalius ministrus išvaikė iš kanceliarijos, kurie kaltesni buvo, pakarojo, ė padračikui sugrąžino visus pinigus ir apdovanojo gastinčiais. Ir parvažiavo kupčius namo
Tas kupčius buvo labai mielaširdingas. Eidamas par miestą, matydavo kasdien, kad daugybė biednų stovi ant rinkų: kas su kirviu,kas su lopeta ar su šluota, ir prastovėdavo kits lig vakarui. Jam užrūpo paklausti:
– Dėl ko jus čia šąlat visą dieną ant rinkos?
Atsakė:
– Neturim iš ko prasižyvytie.
Kupčius liepė juos visus surinktie jo namuos ir pažyčiojo jiem pinigų, kas kiek prašė: kam dešimt rublių, kam dvidešimt rublių, kam penkiasdešimt rublių, šimtą rublių. Kiek jų buvo, visiems davė, kiek katras prašė. Ir sakė:
– Kai prasgyvensta, ataduosta.
Teip ir prisketino: kurias buvo gramatnas, pasrašė kupčiaus knygoje, kurie negramatni, tuos užrašė kupčius – jų vardus ir prazvisčius. Biedniejie, padėkavoję ponui, išėjo kožnas savo namuos. Turėdami pinigų, nebestoviniavo ant turgaviečių, ale žyvijos sau namie. Praslinkus keletui nedelių, pamatė kupčius, kad vėl jau maišosi ban po kelius su lopetėlėm, su šluotelėm ant rinkos, ir paznavojo, kad tie, kuriem anas davė pinigus. Ban kelintoj dienoj priėjęs paklausė:
– Ė ką Petrai, Jonai, – teip ir toliau vardais minavojo, – ar neprasigyvenai?
Atsakė kožnas:
– Da ne.
Anas ir vėl laukia. Praslinkus metam, nebesulaukdamas atnešant pinigų, padavė ant selskavo sūdo visus. Atėję ant sūdo, išsigynė, kad jie neėmę iš pono pinigų.
„Et, – pamislijo kupčius, – ant valosno nigdi nebuvo teisybės ir nebus. Reikia paduotie ant miravo – miravas mokytesnis, geriau juos išklausinės – maž ir prispažins”. Surašęs visus padavė miravui. Atšaukti kaltinykai išsigynė. Nieko nesūdijo miravas – sakė, kad svietkų neturi, negaliu sūdyt. Kupčius pasakė:
– Čia visi neteisingi sūdai!
Padavė juos senatan:
– Tę sėdi važnos asabos – prisūdis man, tę bus teisybė.
Surašęs visus po prošeniai, pristatė knygą su jų pasrašymu. Pašaukti senatan, visi vienu balsu išsigynė, kad nei mes jo pažįstam, nei mes čia pasrašėm – mes nemokam rašyt, ir kaipgi mum, tokiem biedniem, žyčios kas pinigus!
Senate negavęs teisybės, apskundė karaliui senato sūdą. Ir karalius išvarė be patiekos. Kupčius palingeno galvą, sako:
– Nebėra teisybės ant šio svieto, numirė teisybė.
Parvažiavęs namo, pamislijo: „Prapuolo keletas tūkstančių, da pridėsiu vėl ban tūkstančių, – reikia pazvanai užpirktie”.
Nuėjęs kožnon bažnyčion, kožnon cerkvėn ar kirkon, kur tik buvo koks varpas, visus užpirko, kožnam užmokėjo brangiai, kad pilniavotų tą ir tą adyną, in kurios anas užusamdė, kad zvanytų, kai ateis ta adyna ir minutė.Kaip atėjo ta adyna ir minutė – kiek yra Maskvoj varpų, didelių ir mažų, palei visas cerkves pradėjo smagiai zvanyt. Pradėjo sienos mūrų drebėti. Policija pradėjo bartis, draustie zvaninykus. Zvaninykai sako:
– Man pinigai užmokėti, pasamdė tas ir tas kupčius – aš ir pavydnas zvanytie pazvanus.
Ant stabdymo policijos kožnas zvaninykas tą pasakė, kad man užprašė kupčius. Pareikalavo tą kupčių sūdan.
– Dėl ko tu teip padarei, tokią mitrengą?
Atsakė kupčius:
– Numiršta mažas vaikelis, ir tai užuperka pazvanus. Ė dabar numirė viso svieto teisybė, be kurios nemožna ir gyventie, – ir da gailėsi pazvanų! Nepagailėjau tūkstančio rublių, užprašiau visus, kas tik galėjo zvanyt.
Policija klausė:
– Kaip ta teisybė numirė?
Anas jiem persakė, kokias turėjo mitrengas: pažyčiojęs biedniem pinigus dėl mielaširdystės, kiek tūkstančių pažyčiojęs, ė jam nei vienas nebeatadavė, ir per sūdą nieko negavęs lig pat karaliui ir visur. Teisybė numirus, tai ir reikia užpirkt pazvanai.
Šitas ištyrinėjimas nuėjo lig pat karaliui ir kupčiaus interesą užtvirtino, kad teisybė numirus.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 154
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 154