NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1518&OId=629
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[APŠMEIŽTA KARALAITĖ]
Buvo bagotas ponas, turėjo sūnų. Išvažiuodamas uliotų, paliko valdytie savo gaspadorystę. Paduodamas nuo pakajų raktus, nezvalijo vienon kamarėlėn eitie. Po išvažiavimui tėvo užrūpo pasžiūrėtie jam ton kamarėlėn. Atrado toj kamarėlėj partrietą panytės, kurias jam atsėjo, ir sakė:
– Partrietas gražus, gal kad pamatyč gyvą, būtų da gražesnė.
Ir pradėjo mislyti, kaip aną pamatyt. Tas partrietas buvo karaliūčios tolimos karalystės. Atvažiavęs tėvas rado sūnų nelinksmą ir sakė:
– Gal tu žiūrėjai užgintoj galinėj kamarėlėj?
Sūnus prispažino tėvui ir prašė tėvą, kad ar nemožna kur aną pamatyt gyvą.Tėvas jam pasakė, kokoj karalystėj gyvena, davė jam pinigų, sūnus ir išvažiavo ieškotų tos karaliūčios. Sėdo laivan ir nuvažiavo užu marių. Invažiavęs tan miestan, klausinėjęs:
– Kaip možna padarytie,kad galėč pamatytie ją?
Visi atsakė,kad nemožna pamatytie, bo ana niekur neina iš savų pakajų. Nuėjo tas ponaičiukas traktiernėn, užprašė ištaisytie brangius pietus. Bevalgydamas pietus, išsiklausinėjo. Pasakė:
– Kitiep niekaip negalėsi pamatytie – prašyk jos viernikę, kuria šinkavoja palangėj jos pakajaus magazine.
Pietų pavalgęs, nuėjo tan magazinan, nisipirko užu šimtą rublių gražių kasnykų ir padavanojo tai pačiai šinkorkai to magazino. Šinkorka paklausė:
– Kokios lockos reikalauji, kad man gastinčių nupirkai?
Atsakė anas:
– Aš noriu pamatytie jūsų karaliūčios.
Atsakė ta panytė:
– Ateik rytoj apstaisęs moteriškais rūbais ir pasveikink mane. Kai ana pamatys mumus sveikinantis, mane klaus, su kuo sveikinaus, – aš pasakysiu, kad su seseria.
Parėjo anas ant kvateros, nuspirko moteriškus rūbus, užsivilkęs ir nuėjo tan magazinan. Tuoj išbėgo panytė, su juo pasisveikino, pabučiavo. Ė karaliūčia pamatė pro langą, inšaukė tą šinkarką pakajun, klausė:
– Su kuo tu pasbučiavai?
Atsakė, kad su seseria savo. Karaliūčiai pasmatė labai graži panytė, ir prašė atkviestie užu pasekėją. Kromnykė prisketino atkviesti kitądien. Ant rytojaus padavė jam žinią, ir pribuvo vėl su moteriškais rūbais. Invedė jį pakajun ir prašė būt par ją užu slūgą.Anas vis atsisakinėjo, kad nemožna, bo tuom nusdėsiu, netropysiu. Ilgą metą šnekėjos, ir potam prispažino visą teisybę: kad anas atvažiavo jos tik pamatyt, ė slūžyt negaliąs. Anas karaliūčią pradėjo piršti, sakydamas, kad ženysiuos. Karaliūčia susgadijo ant to – atsiėjo jai ponaitis. Tik bėdojo, kad tėvas jos neleis, kad ne karališkos giminės. Atsakė jam karaliūčia:
– Eik ant kvatieros ir kasdien dairykis an turgaus išvežant parduotų šėpos. Yra mano tėvo šėpa didelė – aš tėvui prikalbėsiu, kad parduot. Tai kai ją veš ant turgaus, aš inlįsiu ton šėpon, tai tu nupirksi mane su šėpa.
Paskalbėję išsiskyrė. Vienądien išvežė šėpą ant turgaus, pradėjo parduoliotie, ė jo da nebuvo atėjusio. Ir nupirko šėpą žydai. Ateina anas ant turgaus – randa nupirktą šėpą. Anas žydam užmokėjo, davė užudarbio – ir atpirko šėpą. Pasamdė kurmanką, nuvežė ant laivo, parsiuntė ant tėvą, ė anas da atliko mieste nuspirkti gražių rūbų ir dovanų dėl karaliūčios. O karaliūčią kai parvežė šėpoj, tėvas paleidė – pažino, kad ta panytė, kur buvo partrietas. Nesulaukdama savo ponaičio, karaliūčia atadengė švalnią – ana buvo gera siuvėja.Prie vivieskai pridėjo savo portrietą. Žmonės, eidami pro šalį, žiūri, iš kur čia švieža siuvėja, ir partrietas labai gražus. Kožnas ėjo žiūrėtų siuvėjos. Dasižinojo žmonės, iš kokios ana pričinos čia atvažiavo. Vienas ponaitis, norėdamas ją supykdytie, parašė ant pirmąjį karaliūčios ponaitį, kad ana nori jo nori pamest.Tas paėmęs gromatą, randa tuos žodžius – labai užsirūstino ant jos. Atvažiavęs namo, išvadino ją pasvažinėtų laukan, ją pakorojo ir paliko smertelną ant lauko. Potam važiuoja dakteras – girdi šalyj kelio balsu dejuojant. Nusiuntė kurmoną pažiūrėtų. Atrado ją sergančią ir parvežė miestan. Išgydė dakteras, potam klausė ją:
– Ar eisi užu manę?
Tas dakteras buvo negražus, neatsėjo, ale iš baimės sakė, kad eisiu. Dakteras pradėjo ruošti veselias. Ana mislijo: kas čia bus, kaip išbėgt nuo jo? Inlindo duobėn, kur pamazgas pilia, rado liuktą ir pradėjo, lįst, lįst ir išlindo upėn. Ė tuo čėsu ribokai pagavo ir parsivežė namo – laikė užu gaspadinę. Pragyveno keletą nedėlių su ribokais – labai ana visiem atsiejo. Ir pradėjo jie runžavotis terp savę – vienas sako:
– Aš ženysiuos su ja.
Kitas ir trečias sakė:
– Aš ženysiuos.
Teip jie visi suskalbėjo – išrinko, kurias pravornesnis, pazvalijo tam ženytis. Ruošė veselias. Prieš vinčių išvažiavo miestan pirkti rūbų dėl vinčiaus. Nupirko sau ir panytei. Važiuodami iš miesto, sustojo po traktieriu. Vadino panytę eit išgert baryščių. Panytė nėjo, pazvalijo jam vienam eit, ė ana atliko važime. Ribokas išgėręs puskvortę, pageidė ir daugiau. Nusgėręs užmigo. Ė panytė, matydama, kad anas ilgai neišeina, nuvažiavo atgal miestan, pardavė arklį ir tavorą. Ribokas pabudęs neberado. Pradėjo klausinėt – niekas nematė, kur dėjos. Parėjo namo bėdodamas. Ė panytė nuspirko vyriškus rūbus ir pristojo ant bandelinį padėt šinkavot bandelių.
Praėjus ne kiek laiko, tuo čėsu numirė to miesto karalius. Ir buvo prisakyta eit pro karaliaus namus su žvake turinčia rankoj, ir katro užsidegs rankoj žvakė, tas bus karlium. Nuspirko ir jie abu po žvakę ir ėjo. Užsidegė karaliūčios žvakė. Teip bulašnykas sakė:
– Kad tu vienas būtum ėjęs, būt neužsidegę. Čia dėl manę užsidegė.
Pasipriešino – užgesė žvakes ir ėjo pavieniai. Ir vėl panytės žvakė užsidegė. Pamatė visi, kad anas vertas ant [to], ir padarė karalium. Paėmė po valdžiai visą miestą ir užsakė ateiti kur geresniam potografistui. Ir išėjo asabnon stancijon, aptaisė panytės rūbais, liepė potografistui nuimti ban kelius partrietus, ė potam, atšaukus načelnykus, prisakė, kad nuneštų ant didžiųjų ūlyčių pakabintie, ir vartavot:ė kas eidams pro šalį, ilgai žiūrės nustojęs šnekės ką kalvek, tai tas suraštavot ir atvaryt ant ją. Po pakabinimui ėjo žmonės ūlyčiomis. Kas nieko nežinijo, žvilgterėjęs nuėjo tolyn, ė kai ėjo tas ponaitis, kurias rašė gromatą, atsistojęs žiūri – badai tos panytės partrietas kur švalnioj buvo. Tai vartaunykai ir paėmė. Po tam eina dakteras, nustojęs žiūri ir kalba:
– Tos panytės, kur aš gydžiau.
Ir tą paėmė. Kita ūlyčia eina ribokai. Žiūri – matytos asabos partrietas.Kurias norėjo ženyties su ja, pažino:
– Ė čia mūsų gaspadinės partrietas.
Teip ir juos sudarė. Nuvarė visus ant karalių. Išklausinėjo visus:
– Dėl ko jūs teip darėt?
Matydama pirmąjį kaltinyką, kurias skundė par gromatą, kad ana nori pamest, tai užu tą pasodino turmoj, ė dakterui užmokėjo didelius pinigus ir paliko pirmuoju; ribokus pamylėjo ir padėkavojo užu pagavimą. Ė su pirmuoju ponaičiu susvinčiavojo, ir atliko karaliais.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 155