NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1522&OId=631
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[ IŠTIKIMAS TARNAS ]
Senuos laikuose nekuris karalius, mirus jo karalienei, ženijos su našle karaliūčia, tei kad pirmosios pačios liko sūnus, ir našlę paėmė su sūnum. Tėvas mylėjo abu lygiai, ė močia tikrąjį geriau mylėjo, ė posūnio vis mislijo, kad kaip nugūbyt. Augo labai sparčiai ir linksmiai. Leidė iškalas. Paaugus apie dvidešimtį metų, tikrasai sūnus išėjo medžiotų ir pasiklydo, vaikščiodamas po mišką. Nebeišeidamas par mišką, pamatė žiburį šviečiant namuose. Žiūri – parašyta ant bromo, kad šituos namuos mužikiška nakvynė. Eina toliau, mislydamas, kad čia prastas namas. Užėjo antrą namą – parašyta, kad nakvynė dėl ponų ir kupčių. Apsirokavo, kad anas nei ponas, nei kupčiūs, – eina toliau.Rado trečius namus ir ant bromo parašyta, kad kvatiera del karališkos giminės. Inėjo tuos namuos – rado sėdžiant pakajuos karalienę. Klausė anas:
– Kurgi daugiau gyventojų? Atsakė, kad karalius išėjo ant spaciero, ė dukterį turėjom – pavogė Nesmertelnas Kaulas, kurias gyvena dvare netoli mūsų, nuėję atsivedam – ir vėl prapuola, nemuožna nei kaip atsiimti.
– Negalimas daiktas – aš atimsiu nuėjęs.
Karalaitis, bešnekėdamas su karaliene, užgirdo rėkiant žmogų ratavot. Paklausė anas karalienę, kas čia tep baisiai rėkia. Atsakė, kad žmogų veža ant smerties – luptie užluptie užu žmogžudystę, ant katro buvo užkalbėta nekaltai. Karalaitis prašė karalienę, ar nemuožna nevalnykas būt išpirkt nuo žalnierių. Karalienė davė jam valią ką nori daryt. Nubėgęs davė žalnieriam penkis šimtus užu nevalnyką, ataėmė ant sav, ė tam žmogui prisakė klausyti jo, neatlikt niekur. Inėjo pakajuos ant karalienę abuduj, paklausė, kur tas dvaras, kur jų duktė. Parodė kelią jam. Nuėjo tan dvaran – randa panytę sėdžiant krėsle. Klausė:
–Ko tu čia sėdi?
Atsakė:
– Kad ponas prisakė.
– Eik paskui mumis – išvedam mes tav.
Atvedė ant tėvus, uždarė kamarėlėj ir pristatė tą žmogų vartavot, kas ateis išsivestų panytės. Jiem tę bešnekant, subraškėjo sienos, ir išnyko panytė iš jų akių – nepamatė. Suprato karalaitis, kad čia yra kytras daigtas. Pasiėmė tavoriščių ir vėl nuėjo ant ją. Ir sakė:
– Nieko nebus. Dažinok, kada ir kaip anas numirs, tai mum tada pasakysi.
Primokęs karaliūčią, parėjo namo pakajuos. Vakare atbėgo Nesmertelnas Kaulas. Panytė pradėjo jį klausinėtie apie jo smertį
– A, kokia mano smertis – toli, giliai, apcace čebato.
Tai ana paėmė čebatą, surišo balton skarelen, sakydama, kad reikia šėnavoti, kad ilgiau gyventum, būk tai žėlavodama jį. Ė sakė jos ponas:
– Trudna tau dažinoti apie mano smertį.
– Nu tai kaipgi tu mirsi ir kada? Nejaugi nesmertelnas esi?
Atsakė:
– Gal nesmertelnas. Kad kas dažinotų apie mano smertį, nuo ko aš mirsiu, tai maž ir numirč kada, ale niekas nežino ir nedažinos.
– Nu, tai kaipgi, nuo ko tu gali mirtie? – klausia panytė savo Nesmertelną Kaulą, kuris teip buvo vadinamas. Par ilgą jos klausinėjimą pasakė:
– Už marių yra ledų kalnas, ant to kanno ąžuolas, po ąžuolu sklepas su dvylika durų, užu durų yra pririštas kumelys aukso karčiais. Tam arklyj – kiškis, tam kišyj – antis, toj antyj – kiaušinis, tam kiaušinyj – žvakelė. Kad kas tę žvakelę užgesytų, tai aš numirč.
An rytojaus atėjo karalaitis su savo tarnu – ana visa nusakė apie smertį jo. Karalaitis, nieko nelaukdamas, išėjo ieškotų ledinio kalno. Eina pardien su savo pasiuntiniu. Isnorėjo smagiai valgyt. Negalėdami niekur gauti, pamislijo, kad norias kokią žvėrį pamatytų – nušovę pavalgytų. Toliau eidami, pamatė – prieš juos ateina meška. Karalaitis norėjo šauti, meška prakalbėjo:
– Pone karalaiti, nešauk manęs, aš tau būsiu ant pamačiaus.
Ir ėjo paskui karalaitį. Potam pastiko vilką. Norėjo šautie – ir tas prisketino būt tavorščium. Eina visi keturi, valgyt nieko negauna. Pamatė – skrenda erelis. Ištiesė karalaitis atrielbą, norėjo šaut – ir erelis prakalbėjo:
– Nešauk, būsiu ant pamačiaus.
Nebešavo. Eina par mišką. Išėjo visi laukan, pamatė – skrenda du varnai. Pamislijo karalaitis: reikia jie nušaut. Tie pradėjo prašytis, kad būsių ant pamačiaus, – ir tų nebešavo. Užėjo marias. Eina visi pamaria, rado pamarėj ropojantį didelį vėžį. Paėmęs norėjo koją išsukt ir suvalgyt. Vėžys atsakė:
– Susmildamas , pone karalaiti, neliesk manę, palik gyvą – būsiu aš tau an pamačiaus.
– Nu; tai gerai, – karalaitis sakė vėžiui. – Pernešk mumus abu su pasiuntiniu mano par marias, tai paliksi gyvu.
Sėdo karalaitis ant vienos kojos vėžio, ė pasiuntinis – ant itos , ir parnešė par marias. Meška, vilkas perplaukė, erelis ir varnai perskrido. Vežį atgal marios inleidė, ė jie visi nuėjo ant ledų kalno. Rado daugybę žmonių čiužinėjantis. Visus nuvarė tolyn. Karalaitis su žvėrim užjojo. Rado ąžuolą. Paliepė mešką su vilku, kad išrautų. Rado dvylika durų. Šešelias išlaužė meška, ir arklys, užgirdęs, kad jau kas tę iš viršaus laužias ant jį, pradėjo laužtis ir sutrupino šešelias duris. Paėmė arklį – grožaujas, kad būtų geras jotie. Ale kad reikia reikia iš vidaus išimti kiškis, paliepė mešką su vilkų, kad perplėštų. Tuoj perplėšė arklį – išbėgo kiškis. Vilkas pavijo, perplėšė kiškį – išskrido antis. Paliepė erelį – pavijo, perplėšė antį – išlėkė kiaušinis. Paėmė kiaušinį karalaitis, indėjo kišenėn, sakė:
– Dabar jau mūsų rankoj smertis.
Grįžta pamarėn, mislija: kaip čia perpaluktie marios? Šaukė vėžį ant pamačiaus. Vėžys atsakė:
– Nebereikalinga dabar pamačiaus: turi kumelį, kurias gali pernešt.
– A, – sako, – kad būt gyvas! Mes jį pagūbijom.
Varnas atsakė:
– Reikia – aš žinau – gyvojo ir gydomojo vandenio.
– Nu, tai lėk atnešk.
Varnas nuskrido, atnešė, patepė arklį – ir atgyjo, stojo gyvas. Sėdo karalaitis su savo slūga dviraitai, ir žvėres plaukte visi ataplaukė. Nuėjo dvaran. Ineina vidun, randa – spardos jau tas ponas. Karalaitis kalbėjo:
– Nebeilgai spardysies – prėjo tau galas!
Ė ponas barės ant panytės:
– Vis tavo čia liežuvis padarė!
Pradėjo iš pykčio prieš smertį šumyt. Ligi karalaitis kiaušinį parkirto šoblia, žvakelę užgesė, ponas panytę ir sudraskė. Potam nusispardė ponas, ale ir panytės nebėra Karalaitis apsiverkė, gailėdamas panytės gyvasties. Varnas atsiliepė:
– Možna sugydytie: lėksiu atnešiu gydžiamo vandenio.
Padavė du buteliuku varnui – atnešė gydžiamo ir gyjamo vandenio. Patepė gydžiamu – sugijo, patepė gyvuoju – atgijo. Ir sako:
– A, kaip saldžiai miegota mano – kam pribudinot?
– O čia būtum miegojus amžinu miegu, kad nesugydę.
Potam parėjo ant karalių, ant tėvus panytės. Persakė visą kelionę, visus interesus, kaip anas išgelbėjo nuo Nesmertelno Kaulo jų dukterį. Tėvai labai jam dėkavojo ir klausė:
– Kokios nagrados reikalausi?
Atsakė:
– Nereikalauju nieko, tiktai prašau, kad būtų man užu prietelką, ir vešiuos namo, pasvinčiavosiu.
Tėvai susgadijo, atadavė pasogą, išleidė keletą kurmankų. Važiuoja par jo karalystę, par sodą, kurias buvo smagiai ilgas ir didelis – ban keturiasdešimt mylių to sodo. Ir reikia važiuot par visą sodą. Prisėjo nakvoti. Apsinakvojo visi, spakainai sumigo. Ė karalaičio slūga, kurį atpirko nuo smerties, nemiega. Girdi – skrenda šnekėdami du varnai. Sako:
– Nelaimingoj minutėj išvažiavo iš namų. Laukia jo namie močeka. Kai parvažiuos namo, patiks juos su trunksmu, pripils kielišką, duos jam, išsirodydama, kad iš meilės, ale bus tę su tručyzna – juos nutrūčys.
Kitas varnas atsiliepė:
– Ė kad kas jam pasakytų, kad negertų jos to trunksmo?
– Kas pasakys šitą kalbą, tas pavirs ligi kelių akmeniu.
Slūga nemiegodamas visa girdėjo, ale kai suskėlė, niekam nesakė.
Važiavo toliau, prisėjo kitas naktigultas. Vėl tas žmogus nemiega. Karalaitis liepia gult – atsakė:
– Negulsiu, nemigsiu. Apsiėmiau viernai slūžyt, tai ir nemiegosiu, kad kas neužpultų naktį.
Visi sumigo – skrenda du varnai šnekėdami, kad šitie žmonės kai parvažiuos namo, močeka duos jiems kiaušinį, perpjovus par pusę, parodydama meilę, ale tas kiaušinis bus su tručyzna.
Kitas varnas klausė:
– Ar nemožna jiem pasakyt?
– O kad kas pasakys, pavirs akmeniu ligi juostos.
Slūga nemiegodamas girdėjo visa. Prisėjo trečias naktigultas – vėl tas žmogus nemiega. Girdi – šneka varnai skrisdami, kad šitie žmonės nelaimingi: laukia jų močeka. Kai juos veš ant vinčiaus, ana, kaip ir bagaslovydama juos, užbarstys tokiais milteliais, sutaisyta su tručyzna, ir jie nustrūčys. Ė kad kas jiem pasakytų, tai pavirstų visas akmeniu.
Slūga visa girdėjo, niekam nieko nesakė. Parvažiavo namo – pastiko jo tėvai. Močeka su trunksmu kielišką prinešė, duoda svečiam. Slūga kai griuvo iš ratų ir užkliuvo kielišką – sudaužė visą Karalienė supyko, liepė, kad sūnus raštavotų. Atsakė, kad anas po kelionei, nemiegojęs, viernas slūga – dovanoju jam.
Potam innešė keptą kiaušinį, perpjovė par pusę ir davė, sakydama:
– Gyvenkit, vaikeliai, teip visą gyvenimą.
Tik slūga, ieškodamas ko tę ant stalo, pakš nuvertė torielką su kiaušiniu nuo stalo. Karalienė papyko, barė, ė karalaitis užutarė, kad anas po kelionei nuvargęs – dovanoju aš jam.
Ant rytojaus važiuoja bažnyčion vinčiavotųs. Močeka bagaslovija su rankom, kaip ir žegnoja, ir turi buteliuką su tručyzna – dulkins ana juos. Slūga kai duos par ranką karalieniai – iškrito iš rankos. Supyko, pradėjo bartis ant sūnaus – sako:
– Atsivežei kokį durnių, ir dirba zbitkus! Uždaryk turmon arba smertį padaryk.
Karalaitis, nebedaturėdamas kantrybės, liepė išsirinkti, kokia smerčia geriau jam numirt: ar pakart, ar prašaut, ar prigirdyt. Matydamas tokį dekretą, kad jau sūdija ant smerties, pradėjo sakyt visai publikai, del ko anas teip darė – sakė:
– Vis tiek man dabar bus smertis ir be jūsų darymo, ale nors jumus abu iškeravojau. Kai jum, mielas karalaiti, davė motina pastikdama trunksmo, tai buvo su tručyzna – būt jum abu nutrūčijus. Ažtat aš išmušiau kielišką. Dabar aš užu išsviečiojimą paliksiu akmeniu valigi kelių.Ė kai pasakysiu daugiau, tai pavirsiu visas akmeniu.
Toliau pradėjo sakyti apie kiaušinį. Kaip tik pasakė, tai lig juostos pavirto akmeniu. Ė kaip pasakė, kad, išleisdama bažnyčion, norėjo užbarstytie tručyznos, tai pavirto visas akmeniu. Gailu buvo jam vierno slūgos – kur padėt tas akmuo? Išmislijo, nunešė bažnyčioj pastatė prie mūkos, pritaisė ant galvos bliudelį, inpylė švęsto vandenio, sakė:
– Tegul čia bus nors švęstoj vietoj.
Ė močeką užu tokius darbus nusūdijo ant smerties. Atliko karaliauti abu. Su savo karaliūčia pasvinčiavojo.
Pragyvenus nekurį laiką, dievas davė jiem sūnų . Augo linksmai, turi patieką, nebeatmena akmenio ir savo vierno slūgos.Vienąnakt insisapnavo jiem abiem, kad reikia papjauti sūnus jų ir patepti krauju akmeninis žmogus – ir bus gyvas. Karalaitis nubudęs pradėjo sakyti, kad sapnavau baisų sapną. Ir karaliūčia sakė:
– Ir aš sapnavau teip ir teip.
Abiejų sapnas buvo vienodas. Šnekėjo, kaip čia bus iškada vienatinio, ale iškada ir to žmogaus. Papjovė sūnelį, paėmę kraujo, patepė tam akmeniniui žmogui akis, ausis, lūpas ir krūtinę. Ir nubudo, sako:
– Ai, kaip aš gardžiai miegojau!
– Nemiegojai tu, ale buvai paverstas akmeniu.
– A, a, prauda: užu išsviečiojimą buvo sakyta, kad pavirsiu akmeniu. Nu, tai kaipgi sugydėt mane?
Abu verkdami pradėjo apsakyti tas liekarstas. Ataminė tas žmogus, kad par jį tebėra liekarstos, kur sugydė panytę, perplėštą Nesmertelno Kaulo, ir klausė:
– Kur dabar tamstų sūnus?
– Namie,– atsakė karalaitis,– guli lovelėj.
Tai parėjo namo, patepė liekarstom – atgyjo vaikelis. Kokia jiem linksmybė pasidarė, kad visi susirinko gyvais! Pirmiejie tavoriščiai linksminos, gėrė, iš armotų šaudė. Girti būdami, armotas provydami, sukimšo ir mane armoton. Kaip šavo – ir atšavo. Paėmęs plūksną, surašiau visus atsitikimus.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 290-295, Nr. 157
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 157