NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1524&OId=632
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[GUDRUS VAGIS]
Buvo seniau vienas ponas bagotas ir leidė sūnų iškalas. Pagrįžo sūnus iš iškalos, sakė:
– Tėvel, visa moku – da vieno daikto nemoku. Ar zvalysi eit mokytųs, tai tada visa mokėsiu, kas tik ant svieto yra?
Tėvas pamislijo: kuo daugiau mokės, geriaus bus, ir klausė sūnų:
– Ko da nemoki?
Sūnus atsakė:
– Ar neatmainysi žodžio, tai pasakysiu?
– Ne, – atsakė tėvas. – Kas savo žodį maino, tas durnas yra.
Sūnus pasisakė, kad da vogt nemokąs – eisąs mokytųs. Tėvas norėjo sudraust, ale savo žodžio nebėr kaip laužyt. Indėjo sūnui pinigų ant kelio ir išleidė.
Eina anas per lauką – užveja du žmones einančius – kalbas, kad šiandie kai užeisma ant kermošiaus, pavydna mum sekties žulkavoti. Inklausęs jų kalbos, prašė priimt ir jį kumpanijon.
– Gerai, možna, – sakė tie žmonės ir eina toliau.
Užvažiavo žmogus ir vežas telioką. Vienas iš žulkų sakė:
– Aš pavogsiu šitą telioką.
Tie nevierijo, bo žmogus turėjo apskabinęs.
– Kaipgi tu pavogsi?
Anas nusiavė čiabatus. Vieną padarė nečystą, par mišką pabėgėjo pirma žmogaus, numetė ant kelio. Pabėgėjo toliau – numetė čystą.
Žmogus važiuoja, žiūri – ant kelio čebatas. Reikia paimt. Žiūri, kad nečystas.
– Ė, nereikia, – ir numetė.
Važiuoja toliau, žiūri – kitas čebatas, čystas, gražus. Pasiėmė, pamislijo: „Reikia bėgt paimt ir anasai: išsimazgosiu – parvešiu pačiai gastinčiaus iš kermošiaus”. Pastatė arklį ant kelio, nubėgo ant aną čebatą. Tuo čėsu žulka išlindo iš miško, pasiėmė telioką – miškan ir, papjovęs, skurelę nulupęs, šiaudų prikimšo, nešas ir sako:
– Ne tik telioką pavogiau, pavogsiu ir kumelę jo.
Išbėgo iš miško (buvo tiltas – bėgo upelė) ir numetė telioką upėn. Žmogus, neberadęs telioko, mislijo, kad nubėgo. Važiuoja toliaus, privažiavo ant upę – žiūri, kad jop teliokas plaukia upėj. Anas greit, kumelę palikęs prie tilto, nubėgo telioko šaukti:
– Tpukutis, tpukutis, geras...
Niekaip negali pagaut – neša vanduo viduriu upės. Žulkos susėdo brikan ir nuvažiavo su kumele. Mieste pardavė, pinigus pasdalijo visi trys. Užėję karčemon, išgėrė gerai degtinės. Išėję ant miesto, suskalbėjo:
– Reikia mums nuspirkt geras arklys.
Ė kitas atsakė:
– Kam gi pirkt – možna pavogt.
Nuėjo in turgaus, dera kumelę pakinkytą. Prašo penkių šimtų. Anie sako:
– Reikia išmėgint, ar greitas, ar ne šlubas, – kad tokia čiesna, reikia labai išmėginti.
Gaspadorius liepė važinėti, kaip tik išmanot. Sėdo žulkos su ponaičiu arklin ir nuvažiavo par miestą. Ė kitas žulka, atlikęs par gaspadorių, užkalbinęs jį, pasislėpė terp žmonių ir nuėjo ant to kelio, kur buvo suskalbėta.
Sėdo arklin visi trys, važiuoja par lauką. Užveja ubagą, einanti keliu. Liepia sėstis. Ubagas sarmatijas su vyžom purvinom inlipti kalmoškon:
– Ką čia, toks prastas, biednas, sėsiuos su ponaičiais.
Atsakė žulkos:
– Sėskis, kad liepiam, – ir tu būsi ponas.
Ubagas insėdo, nuvažiavo visi miestan, nupirko už brangią cieną ubagui baronus, kepeliušių, aptaisė panskai ir primokė kad lenkiškai kalbėtų. Atsakė ubagas:
– Kad nemoku.
Tai prisakė, kad daugiau nieko nesakytų, kaip tik „Taks, mos pane”*. Nuvažiavo ant magaziną, kur gelumbes parduoda, paėmę poną ubagą iš ratų iškėlė ir pasodino magazine krėsluj ir paprašė gaspadorių paduot kur geresnių gelumbių. Prinešė vieną rietimą – žulkos paėmę klausia savo poną:
– Ci dobža, možna [v] koliasku klasc?*
Ponas atsakė:
– Taks, mos pane. Jie, padėję vežiman tą, paprašė daugiau. Prinešę rodžią ponui:
– Ar gera, ar možna dėt vežiman?
Ponas atsakė:
– Taks, mos pane.
Vėl padėjo, reikalauja daugiau paduot. Gaspadorius (buvo žydas), matydamas, kad teip daug turgavos, padavė jiem cigarų pakelį. Užkūrijo visi, padavė ir ponui, sėdžiančiam krėsle, kūrija. Žulkos priskrovė vežimą gelumbių ir važiuoja ant kvateros, ė gaspadoriui pasakė:
– Pan zaplace.*
Žydas spakainas paliko poną, krėsluj sėdžiantį, laukia užmokant. Laukia ir laukia – vis ponas kūrija cigarą, tą pabaigęs, užsikūrė kitą. Gaspadorius surokavo, kiek iš pono pinigų reikia paimt, ė ponas nieko jam nesako. Nesulaukdamas pradėjo prašyt:
– Co, pan, čeba zaplacic.*
Ponas:
– Taks, mos pane.
Tas palūkėjęs vėl prašo užmokėtie pono – ir vėl:
– Taks, mos pane.
Nebesulaukdamas, kai papykęs subrus ant pono, kad nemoka pinigų, – ponas numetė nuo savę baronus, sako:
– Ko tu čia ant manę šokinėji, aš nieko nežinau. Aš ubagas, keliu ėjau, mane paėmė atvežė ir pasodino čia. – Numetęs baronus, išėjo su terbelėm. – Kaip aš kalėdojau, ir vėl einu kalėdotų.
Gaspadorius mato, kad iš ubago nieko negaus, – puolo ieškoti žulkų, kur jie nuvažiavo. Nebegalėjo suieškot – buvo išvažiavę iš miesto.
Žulkos nuvažiavo toli nuo miesto, pamiškėj viensėdyj buvo bagotas gyventojas, prisprašė naktigulto. Vakare susėdo su gaspadorium kartom groti. Parnakt grojo gelumbių galvon. Kai iš pono išgrojo, ėmė pinigus, ė kai jie pragrojo, tai užustatė vežimą – sakė:
– Kai važiuosma, tai ir užmokėsma.
Pragrojo penkius šimtus rublių. Gaspadorius linksmas, kad uždirbo ant nakties penkius šimtus, – svečius myli, čėstavoja, laukia užmokėjant. Ryto ruošias išvažiuot kartežnykai – ponas paprašė pasrokuot. Žulka, atsigrįžęs ant kitą, sako:
– Tu mokėk.
Ieško po kešennę pinigų – ir vėl nemoka, sakė:
– Veli tu šiandien mokėk – aš vakar užmokėjau.
Tas sėdas krėsle, daro rokundą del užmokėjimo. Ė kiti išėjo, pakinkė arklį ir paėmė kromininką, – buvo atėjęs su kromu, – davė jam penkius rublius ir prašė pastovėtie, ligi jie palieps eit vidun. Žulkos suėjo visi vidun, vėl pradėjo sprečytis:
– Tu mokėk, tu mokėk... – ė trečias atsakė:
– Kad jum nėr katram mokėt, tai užsirišk, ponai, akis: katrą pagausi, taitas kaneč užmokės.
Teip ir susgadijo. Užsirišęs akis, pradėjo gūžinėti. Žulkos, pravėrę duris, inleidė kromninką vidun. Ponas gūžinėdamas pagavo, džiaugdamos sakė:
– A tai pagavau, dabar bus gerai, bus jau rokunda greita...
Atsirišo akis – žiūri, kad kromninkas. Subrujo:
– Kurių šunų čia valkiojies po kojom!..
Puola žiūrėtų, kur kartiežnykai, – jau tų senai nebebuvo. Nuvažiavo žulkos kitan miestan, nuėję magazinan, išpardavė gelumbes, pinigus pasdalijo. Ir atsiskyrė nuo žulkų ponaitis, sakydamas:
– Dabar mokėsiu ir vienas žulkavoti.
Pono sūnus nuėjo miestan, pasisamdė kvatierą par šiaučių, jauną žydelį, kur gyveno su pačia. Duodavo šiaučiui pinigų, liepdavo išgatavot pietus, ė anas eidavo miestan dairinėtųs. Atėjęs vienąvakar pavobijo šiaučių, inkalbinėdamas, kad možna daug pinigų pavogt. Išėjo abu ant karaliaus banką. Sienoj buvo langelis. Ponaitis inlindo, pasemdamas su rieškučiom, pylė pro langą šiaučiaus maišan. Išlindo pro langą, parėjo ant kvatieros. Kitam vakare vėl nuėjo ponaitis, inlindo, prisėmė pinigų, vėl parėjo. Naktį atgulęs mislijo ponaitis: „Gal aptiko mūsų darbus – reikia būt atsargiam”. Trečiam vakare nusvadino ir liepė lįsti šiaučių pro langą. Kaip lindo, tai deguto bačkon ir inlindo – būta pritaisyta del pagavimo vagies. Šiaučius pradėjo prunkštaut, ketino rėkti – ponaitis draudė. Šiaučius neiškęsdamas surėkė. Ponaitis, matydamas, kad bus čia negerai – nutvers juos, pagriebė užu barzdos, nukirto galvą šoblia, ė trupas atliko viduj. Ryto apstaisęs išėjo miestan, – girdi – policija šneka, kad nutvėrė vagį be galvos, taisys ant miesto kartuves, pakars kūną, kad matytų, ar neprisipažins kai kas. Parbėgo ant kvatieros, prikalbėjo šiaučiaus pačiai, kad neitų ant kartuves, bo kai dažinos, bus blogai.Pati iškadavojo savo paties, sakė:
– Reikia man kanečnai pamatyt ir apraudot.
Pamokė:
– Kad nori apraudot, tai nueik aptiekon, nuspirk brangių liekarstų, preik ant kartuves, griūk, sudaužyk liekarstas ir rėk, raudok, kiek, nori. Kai prieis policija, paims tave, klaus, ko tu rėki, sakyk, kad biedna esu, nešiaus nuspirkus liekarstų, užsižiūrėjau, sugriuvau, sudaužiau liekarstas – nebeturiu iš ko nuspirkti.
Prėjo načelnykas, davė jai pinigų dėl nuspirkimo liekarstų. Atėjo namo šiaučiaus pati – ir davė pinigų, ir liepė daugiau nebeit ant trupą. Policija laukė, laukė – niekas neatėjo ir neprispažino. Trupą pakavojo. Karalius mislija: „Prapičnas vagis, nemuožna pagautie”. Sutaisė bolią , sukvietė visokių ponų ponaičių. Ir anas nuėjo. Karalius pribarstė pinigų po visus pakajus ir prisakė slūgoms saugotie, kas surinks tuos pinigus. Mislijo: „Kad bus tas vagis, neiškęs nelietęs”. Bolia buvo par tris dienas. Pirmądien pasitepė mozu čebatus – vaikščiodamas po pakajus, surinko daugumą pinigų. Slūgos pradėjo karaliui sakyt, kad pinigai baigia nykt, ė vagies nenutvėrė. Ir prisakė karalius, kad pažiūrėt naktį, kai suguls svečiai, kurio bus čebatai mozoti ir maž ir bus prilipusių pinigų.Vagis mislijo: „Čia viskas gal kas išeiti negerai”.Naktį prisderinęs prilipdė ban keliem jenirolams po pinigą. Atgulęs laukia, kas bus . Kai visi sumigo, inėjo policija, palei stancijas ieško vagies. Žiūri – kur naivažnesnių jenirolų ant čebatus prilipę pinigai. Pasakė karaliui, kad tie ir tie vogė pinigus, – nevierijo, sakė:
– Čia yr kas kalvek kytrastis.
Ant rytaojaus vėl pribarstė, prisakė saugot, ė naktį, radus znoką ant čebatų, inpjaut padan. Naktį policija aptiko, kad to ponaičio mozoti čebatai, ir inpjovė padan. Anas pritykojo – daugumui supjaustė padus. Ryto slūga pasakė, kad pagavom vagį, indėjom znoką. Išėjo žiūrėtų, randa – daugelio supjaustyta padai. Nežinojo kas kaltas.
Trečiąnakt karalius apsakė:
– Kas numaus karaliūčios miegančios žiedą aukso, užų to duosiu ją.
Karalius, norėdamas vis dažinot, kas tas do vagis, – gal tas ir žiedą pavogs, – iškasė duobę po durim pakajaujs, kur karaliūčia gulėjo, mislijo:
„Kai eis, inlėks – pagausma vagį”. Anas pamislijo: „Visa sekės, seksis ir čia”. Kaip ėjo, tai bubt duobėn ir inlėkė. Ėmė rėkt:
– Vyrai moteros, pazaras,pazaras!
Svečiai nubudę bėgo tan balsan ir sulėkė duobėn ban desėtkas. Karalius nubudęs bėgo ant to balso, žiūri – pilna duobė prilėkus, nežino, katras čia kaltas.
Po boliai karalius apšaukė:
– Kas toks mundras esat, būsta mano žentu.
Tasai vagis prispažino, apsakė visas kytrastis. Karaliui atsėjo, kad teip išmintingas, susvinčiavojo su savo dukteria, atadavė visą valią jam, ir karaliauja išmintingai.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 296-301, Nr. 158
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 158