NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1528&OId=633

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[PRIKELTA IŠ NUMIRUSIŲ ŽMONA]

Buvo seniaus bagotas kupčius, gyveno su pačia ir turėjo sūnų. Sulaukė užaugant, išmokė visokių skaitymų. Numirė močia – nebeturi namuos gaspadinės. Liepė tėvas ženytis sūnų. Pavažinėjo, paieškojo sau pačios – negali išsirinktie. Praėjo vieni metai, kiti – vis neapsiženija. Tėvas barės, kad negauna draugės. Vakaro guldams, pamislijo: „Kokią ryto atsikėlęs patiksiu, ta ir bus pačia”.
Ant rytojaus atsikėlęs išėjo ant dvaro, gena galvijus šėrikas su dukteria. Anas piemenę pašaukė, insivedė pakajun, davė arbatos ir bandelę, sakė:
– Būsi man už pačią.
Išėjus padavė bandelę tėvui ir pasgyrė, kad ją ponaitis nupiršo. Nevierydamas šėrikas pats nuėjo, sukalbėjo pasogą, sutaisė veselę, susvinčiavojo. Ana mylėjo Joniuką savo ir mokėjo vožoti tėvo, buvo visiem gera.
Pagyveno porą metų – numirė Joniuko pati. Labai jam buvo gaila. Nuėjo miestan, pasamdė meistrus, kad jam iš pakajaus iškastų par žemes urvą ant pačios kapą, kad anas galėtų kasdien nuėjęs pasmelst. Padirbo meistrai, išmūrijo – jam ir apie grabą možna apvaikščiot. Nuėjo vienąnakt ir kitąnakt, pasimeldė, paverkė. Eina trečiąnakt – sutinka senelį urve. Klausia senelis:
– Ko verki, kur eini?
Atsakė Joniukas:
– Kaipgi neverksi: numirė pati, kuria buvo labai gera, tai einu pasimelstų užu jos dūšią.
Senelis padavė jam tris korteles, liepė uždėt ant galvos, ant krūtinės ir ant kojų, tada atsikels. Teip ir padarė. Atsikėlė:
– Ak, gardžiai miegojau – kam gi pribudinai?!
Joniukas atsakė:
– Ne miegojai, ale buvai numirus.
Parsivedė namo, gyveno vėl linksmiai, gerai.
Ne už ilgo instojo ant kvateros jenirolas. Ir prikalbėjo Joniuko pačią, kad jį pamestų. Apsirgo pati, paprašė ana pakinkyti arklius prasvažinėt. Išleidė su kurmonu važinėtųs. Privažiavo ant traktierių. Liepė palaukt kurmoną, ė ana inėjo vidun. Nebesulaukdamas kurmonas ponios inėjo klaustų. Pasakė, kad su jenirolu seniai išvažiavo. Kurmonas pargrįžęs pasakė Joniukui, kad nebėr pačios – išsivežė jenirolas. Smūtnas pasliko. Iš neramumo pradėjo gert, nerimuot, papuolo vaiskan. Nuvarė jį tan pulkan , kur jo pati su jenirolu buvo. Paklusnas buvo – visi ir tę mylėjo. Ir nusiuntė jį ant tą jenirolą ant sutko pasiuntiniu. Ir pamatė jenirolienę – ir mislijo: „Tai padabnumas – kaip ir mano, mano pati”. Ir ana, jį pamačius, paznavojo. Bijojo, kad neišsisviečiotų, tai ana inšaukė Joniuką vidun, padavė sklėnyčią arbatos, sutaisius su liekarstom, – anas ir užmigo. Paėmus nuo sienos dziegorių, indėjo jam kešenėn, paskui pašaukė slūgas, kad pasiuntinis girtas užmigo, išnešė, paguldė. Potam atėjo jenirolas ir apskundė, kad saldotas buvo girtas, vagis – prapuolo dziegorius. Išėjję atrado kešenėj Joniuko. Ir nusūdijo ant smerties. Prašavo jį, pakavojo.
Ė Joniuko kapralas labai žėlavojo. Kai da buvo gyvas , Joniukas pasakė jam:
– Kai man pakavos, prisgadyk atkast – rasi par man tris korteles. Uždėk ant galvos, ant krūtinės ir ant kojų – aš atgysiu.
Jenirolienė, žinodama, kad anas moka iš numirusių prikelt, bo ją prikėlė, pastatė vartą, kad kas jo neiškastų. Kapralas, matydamas tokią strogastį, mislijo: „Kaip čia preit?”
Nuspirko bandelę, arielkos trigorcį, nuėjo ant vartaunykus, davė išgert gerai, užkąstie. Vartaunykai nusgėrę užmigo. Anas tuo čėsu atakasė Joniuką, uždėjo korteles, kaip buvo sakyta, – išgijo Joniukas. Pasakė kapralui:
– Dėkui užu storonę – tu būsi iščėslyvas, ė aš būsiu gyvas, – dabar skirsmės.
Potam Joniukas nuėjo miestan, kur gyveno karalius. Užgirdo, kad karaliaus serga duktė: visokie dakterai gydė ir neišgydė. Anas apsiėmė išgydytie. Liepė visus dakterus išvarytie, jį palikti vieną su ligone. Užsidaręs, kad niekas nematytų, kaip anaas gydžia, uždėliojo korteles ant ligonės – ir išgijo. Pašaukė karalių, sakė:
– Sveika tavo duktė!
Karalius buvo kantantas iš tokio greito daktero ir klausė:– Kokių mokestų tau reikia? Maž ir būsi mano žentu? Imk mano dukterį, katrą išgydei, ir būsi mano įpėdiniu.
Anas atsakė:
– Negaliu ženytis,kad ženotas esmu.
Tai karalius, kaip neturėjo įpėdinio, jį liepė būti pirmuoju po karalium načelnyku. Kai kada siųsdavo savo vietoj smatravotų vaisko. Gavęs nuo karaliaus pazvaleniją, išjojo vaisko apžiūrėtų. Tuoj nujojo tan miestan, kur jo pati su jenirolu gyveno. Iššaukė tą pulką ant plečiaus, iššaukė iš eilios jenirolą, potam kapralą, klausė:
– Ar pažįstat mane?
Tie ant būdo paznavotų, kad Joniukas, ale apitaisalas karališkas. Kapralas pasakė:
– Gal Joniukas...
Tai prisakė jenirolui paimt kapralo slūžbą, ė kapralui liepė būt jenirolu, užu ką jį iš mirusiųjų prikėlė. Ir atšaukė jenirolo pačią, sakė:
– Užmiršai, kad aš tave prikėliau iš numirusių, mane pametei, nusūdijai ant smerties, ė aš tave dabar sūdiju ant prašovimo, ė būtum buvus karaliene.
Išvedė ant plečiaus prieš visą vaiską, rotai užkomandavo „pli“– tuoj ant drebezgus paleidė. Potam Joniukas apsiženijo su karaliaus dukteria. Potam numirė karalius – atliko karalium. Jenirolą pasodino turmon, ė kapralą pasliko pirmuoju po savim jenirolu.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 159

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 159

Atgal