NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1532&OId=635
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Originali fiksacija
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[PONAIČIUI PAŽADĖTAS SŪNUS]
Seniau gyveno žmogus ženotas. Išvažiavo kelionėn. Važiuodamas par mišką, sustiko ponaitį. Ir ponaitis užustojo jam kelią ir sako:
Ar žadi man, ko namie nepalikai?
Žmogus apmislijo, kad visa paliko, ir pažadėjo. Pagrįžęs iš kelionės, randa gimusį sūnų. Suprato anas, kad čia nebegerai, smūtnas vaikščioja. Namiegai klausė:
– Kas tau yra?
Niekam nesakė, ligi sūnus užaugo. Kai sūnui buvo dvidešimti metai, anas pradėjo sakyt, kad pažadėjo nežinia kokiam ponui. Sūnus, užgirdęs nuo tėvo tuos žodžius, mislijo: „Ką besulauksiu, reikia eit ieškotų savo pono”. Paėmęs lazdelę, išėjo. Eidamas keliu, užėjo vienon gryčelėn naktigulto. Ir paklausė jį:
– Kur eini?
Anas pasisakė, kad jį tėvas pažadėjo vienam ponui – einu ieškotų. Ir tos gryčelės boba atsakė jam, kad trudna bus iš jo ištrūktie, kai nueisi. Boba davė rodą jam:
– Kai eisi keliu, užeisi prūdą. Maudysis trys panytės. Tai tu pavok vienos rūbus, tai kai prašys ataduotie, tai tu prašyk, kad ana padėtų nuo to pono atsinarakoti, bo tę bus jo dukteres.
Eina keliu, užėjo tas panytes maudanties. Pavogė vienos rūbus ir užsislėpė. Pasmaudę išėjo vilktųs, žiūri – nebėra vienai rūbų. Pradėjo šnekėti:
– Susmildamas, ataduokit, kas paėmėt: ko reikalinga bus, panagradysiu.
Padavė anas rūbus ir sakė, ko reikalauja. Panytė atsakė:
– Tai mano tėvas tavę senai laukia, kalbėjo, pavydna ateitie. Nu, tai dabar aš tau padėsiu išsisuktie išjo rankų, ale tik tu manę nepalik, būsma abu draugėm.
Panytė parėjo pirma namo, ė anas ban užu kelių adynų nuėjo tan dvaran, apsiznaimino ponui. Atsakė ponas, kad senai laukiu, ir užudavė jam darbo: parnakt iškirsti desintiną miško, išartie, pasėt kviečiai, užauklėt, padirbt vyno iš tų kviečių. Nusgando anas, mislijo: „Ką aš padarysiu”. Prisgadijo ir paklausė savo panytę, kas daryt. Ta atsakė:
– Cit, aš padarysiu.
Ryto padavė panytė jam butelį vyno, liepė paduot ponui, sakyt, kad padirbau, ką liepei. Paėmęs pakarštavojo ponas, sakė:
– Tai esi prapičnas, kad padarei. Ė dabar gulk, silsėkis, rytoj rytą pajodinėsi mano kumelį.
Anas vėl bėdoja: kas čia do kumelys bus? Paklausė panytę, kaip reik jodinėt kumelys. Panytė atsakė:
– Trudna bus jodinėt: anas bus kumeliu. Kai eisi jodinėtų, pasimka akmenį, turėk kešenėj. Anas degs visas ugnyj – baisu tau bus .Eik drąsiai, sėsk – nieko tau nebus. Ir kai užsėsi, paimk stiprai. Anas spurdės, tai tu mušk akmeniu vis par galvą. Tai ir pajodinėsi, kaip norėsi.
Ryto rado – stovi prie gonkų kumelys, visas liepsnojas. Anas tuoj užšoko, paėmė už kamanų. Kumelys spardos, neina iš vietos. Išsiėmęs akmenį iš kišenės, apdaužė par galvą. Kaip tik spurda anas – vėl akmeniu. Ir nustišijo, pradėjo tykiai bėgt. Pajodinėjo ir pririšė prie gonkų. Ant rytojaus sako ponas:
– Nu, kad teip esi mandras, tai būsi mano žentu dabar. Išsirink iš visų trijų mano dukterų, katrą nori.
Anas tuoj inbėgo, pasgyrė savo panytei. Panytė atsakė jam: – Nelabai džiaukis, kad neapsišildytum, bo mes būsma visos vienodos, bo nepažinsi manęs. Tai tu žiūrėk labai. Aš sukrutinsiu pirštus, tai tu tuoj pulk ant manę ir sakyk, kad šita man bus.
Ryto šaukia ponas pakajun. Inėjęs randa pasodintas visas tris panytes: vienodi rūbai ir būdai – kaip viena. Žiūri,žiūri – nebepažįsta. Pamatė – sukrutino pirštą. Anas tuoj puolo in ją ir sakė:
– Šita man bus.
Nu, tėvas mislijo: „Kas čia yra?”
Išleidė su pasoga:
– Važiuokit namo.
Ir paskui dasmislijo, kad jų buvo sankalba pirma ir kad duktė galėjo visa jam davestie. Tėvas papykęs paliepė vyt juos. Išsivijo, vejas, nebelabai toli. Užgirdo, kad atsiveja, – pavertė panytė jį šuneliu, ė ana – pėdžia. Vijos, vijos – niekur nieko nepavijo. Pagrįžę paslai pasakė,kad nieko neužvijom, tik buvo šalyj kelio šunelis. Ė sakė ponas:
– Tai jie buvo – vykit!
Vėl, vejas, vejas. Užgirdo, kad užsiveja, tuoj ana pavirto kopūstu, ė jį [pavertė] tvora. Prisivijo slūgos – žiūri,kad nieko nėra, tik kopūstas ir tvora. Sugrįžo, pasakė, kad nieko nepavijom, tik buvo šalyj kelio kopūstas darže.
– Tai jie tę buvo – reikė imti! Niekai iš jūsų, – sakė ponas, – aš pats vysiuos.
Išsivijo – vejas, trenkia! Užgirdo jie, kad smagiai užtrenkia, – suprato duktė, kad tėvas užsiveja, blogai dabar bus. Buvo šalyj kelio prūdas. Pavertė jį žąsinu , ana [pavirto] žąsia ir sakė:
– Kai anas tav gaudys po prūdą, tai tu prisgadyk, suduok jam par galvą sparnu – ir užmuši.
Teip ir atsitiko – užumušė. Potam pasdarė panytė su juo žmonėm ir pasakė:
– Tu dabar eik ant savo tėvą gyventų, ė aš eisiu ant septynerių metų girion ant pakūtos, tai kai aš išsipakūtavosiu, tada ženysmėms.
Parėjo anas tėviškėn, gyvena, laukia praeinant septynerių metų. Perleidė tą laiką, laukia – nesulaukia ateinant jos iš girios. Mislijo: gal nebeateis. Pradėjo anas ženytis su kita. Sutaisė veselias, suvažiavo svotai, jauniejie sėdi gale stalo. Inskrido du karveliai, užsileidė ant stalo, patelė suburkavo ir kalbėjo patinėliui:
– Ar žinai, tu buvai pažadėtas vienam ponui?
Patinėlis sakė:
– Sapnavau.
– Ar atmeni, kai desinciną miško viena nakčia iškirtai ir kviečius pasėjai, padirbai vyno ponui?
– Sapnavau.
– Ar atmeni, kai kumelį jodinėjai?
– Sapnavau.
Visus interesus išklausinėjo – vis anas sakė, kad sapnavau. Ant galo patelė pasakė patinėliui:
– Tu mane imti ketinai.
Visa veselia klauso, žiūri, kas čia do veselia. Jaunikis atsiminė, kad jo čia gyvenimą ir kalbą iškalbėjo. Potam inėjo iš girios panytė. Anas pažino ją, tai atstatė tą, su katra buvo veselia sutaisyta, pasvinčiavojo su pirmąja ir gyveno gražiai.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 161
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 161