NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1555&OId=654
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[NUBAUSTAS ANIUOLAS]
Kad kitą kartą žmonelė mirė, o daug kūdikių liko. Pondievas siuntė aniuolą, kad anos dūšią parneštų. Anas pasigailo anos – kūdikiai bliauna, aniuolas pagailo ir nebėmė tos dūšios. Parėjęs į dangų – ir sako dievas:
– Ar parnešei dūšią?
Anas dievuo:
– Pagailau, kad kūdikių šmotas.
Tai dievas siuntė jį į marę:
– Parnešk pūzrelį iš marės.
Anas parnešę – dievas liepia parlaužt. Parlaužė – vabalėliai kuša. Dievas ir sako:
– Ir tie mano žinioj.
Tad anas ir išmetė iš dangaus aniuolą, kad neklauso.
– Jei užpelnysi dūšią žmogaus, tai priimsiu apent į dangų.
Taip ir paliko ant žemės. Ir eit, eit. Eidamas sutinka poną. Tad klausia jį:
– Kur eini, prieteliau?
– Einu darbo ieškoti.
– Ar nestotumei pas mune už purmoną?
– Kodėl nestosi…
– Pas mune vieno vaikio trūksta, tad purmoną padėjom vaikiui, o tu paliksi purmonu.
Sulygo, ir vežas. Važiuodamas ir klausia:
– Ponali, metų gale balandėlį man duosi ir muzikelę nupirksi.
Tas ponas ir sako:
– Tu čydijies?
– Rasi tiek ir teuždirbsiu.
Ryto metą išvažiavo tas ponas su tuo purmonu. Važiuodami ir sutinka – ant kelio prisėdęs vežimas baltais arkliais. Teip tas purmonas, nusėdęs nu sėdynės, nuvertė į ravą. Ponas ir mislija:
„Ot gavau galgoną! Bus mun atsakymas – muno dvarą žino”.
Pavertė – pavertė. Ir važiuoja. Kiek toliau rado pakelėj – plika plika ganykla ir dvi dailios dailios kaip šventos Brigitos išmaliavotos karvės. Tas purmonas nusimovė kepurę ir palinkčiojo toms karvėms.
Vėl nuvažiavo šmotą – ir rado dvi liesas, tik knapc paeit. Tad ans su votagu pagrąžojo – kliūti negali.
Vėl važiavo šmotą, randa – du jaučiu bados. Vienas vieną apgali, kitas kitą. Nusikruvinusiu. Ponas ir liepia:
– Eik parskirk.
Ans ir sako:
– Teip ir reikia anims badyties.
Važiuoja vėl, važiuoja – ir įslopo gerti. O kaip atnešk* – kiemalis netoli kelio.
– Eikiav abudu.
Teip anuodu abudu ir ejo gerti. Pri šulinies priejo – viedro nėra. Purmonas ir ejo į prymenę viedro prašyti. Prieina pri durų – dvi gyvatės kapojas. Tad ans iš kašelės išėmė obūlį, parpjovė pusiau ir vienai įsviedė pusę, ir antrai. Tad įejo ir gavo viedrą paimti. Nusinešė pas tą šulinį, pasėmė vandenio, ir atsigėrė abudu su ponu.
Važiavo, važiavo didelį šmotą – randa žmones bebučiuojant kryžių. Purmonas nusėdęs ejo pri to kryžiaus ir – nu perti kryžių! Nupėrė, nupėrė, parsižegnojęs pabučiavo tą kryžių.
Nuvažiavo, kur tam ponuo reikėjo, ir sugrįžo numon. Tad tas ponas ir teiraujas: kas bus, [koks] bus atsakymas už tą, kad suvertė į ravą, kits rasit galvą nutrūko – ką žinai, paskun koks bus atsakymas!
– Važiavo nelabųjų vežimas pri dūšios. Aš anus išverčiau į ravą, ir sugrįžo. O žmogus buvo išvažiavęs kunego. Tad ir suskubo parnešti, ligonis išsispaviedojo, ir dūšia paliko išganyta ir nuejo, ir aniuolas parnešė į dangų.
– O dėl ko tu pryš tas karves kepurę kėlei?
– Ponai, tos gerosios gaspadinės ant svieto buvo. O tos liesosios – blogosios gaspadinės buvo: nedėkodavo dievuo, visa ko turėjo, o šaukė – nėko neturiam. Kad ateina pakeleivingas – nėko neturiam, ką duos.
– O jaučiai kur badės?
– Tai susiedo vienas parpjovė rubežių, kitas, – tas čysčius anims, kol dievas skyrė.
– Tos gyvatės, ką kapojos?
– Tai vėl gaspadinės, ką plikoms subinėm pas torą badės.
– O kad kryžių pėrei?
Mergė prasijuokė, kad šventė kryžių – nelabasis jį ir apkabino. Žmonės ir bučiuoja anam į subinę.
– Tai tu velnią pėrei?!
– Tada parsižegnojau ir pabučiavau, kad nebėra ano.
Tad ir prašo pono, kad muzikelę nupirktų pryš metų galą.
Tas ponas ir sako:
– Nu, kūdiki, kad aš nuvažiuosiu į Pilsodę, tai aš tau gerą nupirksiu muziką.
Ir nupirko. Bengantis metams, jau mokysis grajyti.
–Ponali, pazvalyk mokyties grajyti.
Ir pradėjo. Ponas sako:
– Nebgrajyk – mun širdis alpsta iš linksmybės!
– Ponali, kaip danguj išklausysi, kai devyni korai grajija, – o dabar aš vienas!
Ponas iš tos linksmybės ėmė sirgti ir numirė. To pono dūšią ir gavo.
FIKSAVIMO METAI: 1981
©: Adaptavimas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 165