NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1561&OId=657
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1902 originalas
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
APEI VIENĄ VAIKELĮ
Buvo vienas vaikelis biednas, ganė aveles. Ir užmigo šventą dieną par sumą. Ir parnešė aną biesas į peklą. Ir ans pamatė katilūse baverdant baltas šumeles dideliai gražias – anam patiko. Teip ans, nematant biesuo, ir prisipylė kišenes tų putelių baltų, gražių. Potam aną parnešė biesas atgal, iš kur paėmęs, pry avelių. Kaip parnešė pry avelių, pasikratė ans anas puteles ant pievelės ir džiaugias. Ir atejo moteriškė ir sako:
– Tu atiduok mun anas puteles, o aš tau duosiu tokį vamzdelį: kad tu suvamzdysi, visos avelės tanciavos. Potam kad būsi apskųstas pry vyresnybės, su bavardžiu pirštu jupą dasilytėk vyresniuojuo.
Piemuo puteles atidavė, o moteriškė vamzdelį davė. Potam ejo par kadagyną skliorius. Kad išgirdo grajijant su vamzdeliu, ėmė tanciavoti, visus stiklus sumušo, labai nusibraižė ir barzda susikruvino, Tad paėmė vaikelį ir veda į sūdą, kad ans tokią iškadą pasidarė: ir pats nusibraižė, ir stiklus sukūlė. Tam sklioriuo vedant tą vaikelį į sūdą, sutinka puodininką su puodų vežimu į važiuojant. Tas žmogus ir sako tam sklioriuo:
– Kur tu vedi tą vaiką, tą vaikelį?
– Ui, veizėk, kokią aš iškadą turiu: kad ans turi tokį vamzdelį, kad pradeda grajyti, tad negali žmogus išturėt netanciavojęs.
Teip tas puodininkas sako:
– Nu, pagrajyk.
Kaip tas pradėjo grajyti, tas su tais puodais pradėjo ant puodais tanciavoti visus puodus.
Potam jau susitarė anuodu abudu, kad vienas stiklus sudaužė, antras – puodus, vesti jau į sūdą aną vaikelį.
Nuvedė į sūdą tą vaikelį.
Ir ans, kaip ta moteriškelė pasakiusi buvo, pridėjo pirštą pry jupos to vyresniojo. Vyresnysis išvarė skliorių su tuo puodininku užu durų ir liepė vaikelį grajyti. Skliorius su puodininku ir vėl ėmė šokti – ir vėl nusidraskė. O vyresnysis nešoko ir sako:
– Kaip judu esatav durnu, teip ir tanciavojatav! Ir aš girdu, o netanciavoju.
Ir paleido vaikelį.
Potam parejo pry savo avelių ir vėl teip pat: kas išgirdo, nėks neišturėjo netanciavojęs: ar žmogus, ar gyvoliai, ar paukščiai. Ir vėl atejo moteriškelė, o toji buvo švenčiausia panelė, ir pasakė:
– Tos putelės – tai čyščiaus dūšelės. Tau nereikalingos, o mun reikalingos...
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 168