NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1563&OId=658
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1902 originalas
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
APEI VIENĄ KUNIGĄ
Buvo vienas kunigas labai biednas. Vieną kartą eidamas ant mišių, pamislijo: „Kad patikčio biesą, ir užsirašyčio“. Par mišias jau šnibžda anam į ausį:
– Ar veikiai eisi numie?
Po mišių parejo numie, ir biesas – į pakajų ir sako:
– Aš tau duosiu piningų, kiek tau reiks, o tu mun dūšią.
Teip anuodu ir surokavo: vienas dūšią, antras piningus duoti.
Ir vėl surokavo, už kiek metų, kokiame mėnesyj, kokioj dienoj ir kokioj adynoj. Ir tas kunigas sako:
– Ką aš liepsiu paskutinioj adynoj jumis padirbt, tą ir padirbsit.
Teip biesas ir prižadėjo. Potam kunigas sako:
– Kad munie būtų silkinė bačka pilna piningų! Ką aš dieną išsemsiu, tą naktį pripildyt. O toj paskutinioj adynoj turit visi pribūti iš peklos ir patį Licipierių atvesti.
Teip ir suderėjo. Kunigas atsirado labai bagotas. Išdirbino bažnyčias, klioštorius ir visims biednims davė neskaitęs, bet po rieškutes. Kad jau atejo ta diena, pasiėmė liokajų, nuejo į miestą, išvarė vieną davatką iš numų ir paliko vienu du troboj.
Vieną kartą kunigas sako tam liokajuo:
– Eik laukan ir veizėk ant stogo, ar daug yra juodvarnių.
Įejęs ir sako:
– Yra, ale nedaug.
Kunigas skaito kningas ir meldas. Antrą kartą liepia eiti ir veizėti, ar daug yra juodvarnių ant stogo.
– Jau,– sako,– daug yra, dideliai daug.
Trečią kartą liepia eiti veizėti.
– Jau,– sako,– nabtelpa ant stogo.
Kunigas sako:
– Eik sau numie, o aš vienas būsiu.
(Čia nebatmenu.) Įejo vienas biesas ir sako kuniguo:
– Ar gatavas esi?
– Aš,– sako,– gatavas, o jūs ar visi esat?
– Ne,– sako,– dar Licipieriaus nėra… palikom pekloj.
– Mano išrokuota yra, kad visi būtumėt iš peklos.
Teip anie išžvangėjo su stošnu tranksmu parvesti Licipieriaus… (Čia ir vėl nebatmenu). Kaip jau Licipierius atlėkė:
– Nu, dabar,– sako,– eikim į tokią vietą – ką aš liepsiu, tą jūs turit dirbti, savo prižadėjimą pildyti.
Visų pirma liepė padirbti panelę švenčiausią, potam Jėzų Nazarenską.
– Kad jūs danguj buvot, jūs turit žinot, kokie anie yra.
– Mes žinom,– sako.
Skuba velniai: bengas adyna, o čia darbo yra. Velniai padirbo, o kunigas pašvenčia… Paskuo, puolęs po kojų panelei švenčiausiai, ėmė šaukti:
– Apdenk muni ploščiumi nug tų neprietelių!
Teip panelė švenčiausia apskleidusi, ir visi biesai turėjo grįžti kaip grobą pūtę: paliko negavę.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 169
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 169