NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1565&OId=659
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
VARGAMISRA APGAUDINĖTOJAS
Parakvijoje nebatmenu kokioje metuose po užgimimo Kristaus gyveno vienas pavargėlis žmogus ant trims desetinais žemės, o iš jaunystės savo dideliai buvo pamylėjęs armonijas, ir gana gerai anas sugebėjo kriokinti ne tiktai dėl palinksminimo jaunūmenės šokiuose, ale, turėdamas gerą natį, turėdamas valną laiką, visumet giedojo giesmes pats savo balsu, o sekunda varė savo armonikomis. Jaunystėje apsiženijęs, iš loskos dievo įsigavo tris tuzinus vaikų. Vietinis klebonas, pasigailėjęs ano vargo, paėmė į vargamisras, o teip kaip nemokąs negalėjo iš karto prie vargonų eiti, tada klebonas pastorojo anam mokytoją adukatą, kurs buvo geros širdies žmogus, mokė savo studentą kaip įmanydamas ant vargonų, o vakarais, leidantis saulei, eidavo ant pavaikščiojimo, ir tad neparleido be reikalo laiko, ale išguldinėjo dalykus, priderančius dėl apgynimo žmonių sūduose. Ir teip trumpame laike pramoko ne tik vargamisrystę, ale ir adukatystę. Pastojus tikru vargamisra, ir tada negalėjo savo vaikų pamaitinti iš gaunamos slūžmos. Išsimanė ir sprovas vesti. Ir tada negalėdamas pasimaitinti, pradėjo mislyti: ką dabar bedaryti? Pradėjo vaginėti.
Toje sodoj gyveno vienas ponas, katras dideliai mylėjo jaučius. Parvežę nežinoma iš kur neapsakytai didį jautį ir riebų. Mūsų vargamisrai ko akys neišsprogo, besiveizint į teip puikų gyvolį. Mislijo pjauti, ale, bijodamas, kad nepaliktų be vietos, ėmė įkalbinėti klebonui, kad pono jautį reikia papjauti. Ką tai išgirdęs, klebonas pažadėjo aną išginti iš vietos už tokį žyčiojimą, bet nenustojo. Praslinkus nedėliai, paėmė atrubių pūrą nuo melninko, prašydamas savo vaikų, kad, su toms atrubėms girdydamys, priviliotų į klebonijos laidarą. Regėdamas klebonas, kaip tas jautis su savo didžiais ragais bado paršelius ir veršelius, pavadino vargamisrą ir prašė, kad duotų žinią ponui, kad ano jautis daro didžią iškadą klebonui. Vargamisra tarė:
– Mano vaikai regėjo, kaip ponas tą atvarė čia į laidarą ir tarė: „Būk tu ant dievo garbės“.
Klebonas, prasijuokęs ant tokio atsakymo, nieko nebatsakė. Ant rytojaus atejęs vargamisra kaip įmanydamas storojos prikalbėti kleboną, kad papjautų tą jautį ir mėsą persidalytų pusiau. Senis klebonas, pamislijęs valandą, tarė:
– Nu, pjauk, meldžiamasis! Ponas dėl to jaučio gyvens, tik pardalyk teisingai ir mano dalį atiduok gaspadinei, sakydamas, kad pastorojęs šviežienos.
Išgirdus tuos žodžius, vargamisra bėgo kuo greitesniai į savo namus, pasiėmęs vaikus, ir papjovė jautį. Pardalijęs kaip reikiant: vieną pusę sau paturėjau, o antrą atidavė klebono gaspadinei.
Ponas po trijų dienų pasigedo jaučio. Įsakė savo vaikiams, kad par tris dienas paieškotų ano, o jei neras, tegu bus dievui ant garbės. Vaikai par tris dienas ieškojo. Niekur neatrasdamys, pasakė ponui, kad mylimo jautelio nebėr šioj pasaulėje. Ponas, dideliai mylėdamas jautelį, negalėdamas nusigailėti, prašė ubagą, kad maldoms savo išmelstų nuo dievo apjovijimo, kur dingo jo mylimas jautelis.
Vieną dieną įejo ponas į bažnyčią dėl išklausymo mišių. Vargamisra, paregėjęs poną, po pabengimo pradėjo grajyti:
– Viem, viem pana vola!*
Ponas, išgirdęs tą balsą, gan prasidžiugęs, nė žegnot nežegnodamas, išbėgo iš bažnyčios. Pasiėmęs du savo vaikiu, nuejo prie vargamisros, prašė, kad pasakytų, kame žino jo jautį. Vargamisra pareikalavo už pasakymą dešimt rublių. Ponas toj valandoj ištraukė dešimtinę ir padavė vargamisrai. Tada vargamisra tarė:
– Vedu su klebonu papjovėv ir mėsą parsidalijov.
Supykęs ponas griebė porą kartų par ausį vargamisrai ir išspūdino numie:
– Negana jau papjovė jautį – dabar dešimtį rublių išviliojo.
Pastoi, aš tave pamokysiu!
Nuejęs prie vaito, prašė, kad teiktumis pakoroti vargamisrą su klebonu už papjovimą jaučio.
Vargamisra, pavadintas į sūdą tarė:
– Ot vedu papjovėm šiąnakt ir mėsą parsidalijom po lygias rankas. Ale atradau vieną grobalį, katro abudu norėjov, o tas buvo subindešrė. Tad nusprendėm teip: katras nuo katro atveršiav, tad tam jisai paliks. Įsikandov į dantis. Aš, žinoms, kaip žmogus, rūpesniais nuvargintas, mažiau sylos teturėjau. Iš pirmo tysterėjimo taukšt iš mano dantų grobo galas, o aš su savo galva karkš į sieną – tuoj ir atsibudau.
Vaitas tarė:
– Nu, tai judu sapne ir pjovėtav?
Vargamisra atsakė:
– O ar tamsta priduotumi, kad mūsų klebonas būtų jautį pjovęs iš tikrųjų, ne sapne?
– Už tikro ne.
Ponas, regėdamas nusprovotas, nė sudiev nesakydamas, iškiūtino laukan, ir vargamisra su klebonu paliko apteisintu.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 170
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 170