NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1575&OId=662
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Jono Krikščiūno-Jovaro rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KAS IŠMOKĖ SUKTYBIŲ
Kitą kartą šventas Jurgis kas dieną jodavo pasišnekėt pas dievą. Vieną kartą jam jojant, vienas labai suvargęs, beturtis žmogelis, iš savo sukrypusios bakūžėlės išėjęs, meldė, kad dievo apie jį paklaustų, dėl ko jis toks neturtingas. Žmogelis sakė esąs teisingas ir visiems nuo širdies dirbąs, o kaip nieko, taip nieko neturįs. Šventas Jurgis prižadėjo paklaust, o kaip nujojo, apie viską išsišnekėjo – žmogelį ir užmiršo.
Antrą dieną jojant, žmogelis išbėgęs paklausė, ką apie jį dievas sakęs, bet šventas Jurgis pasisakė, kad apie jį užsimiršęs. Žmogelis vėl įmeldė paklausti, bet kaip pasitiko parjojant, tai vėl šventas Jurgis sakės užmiršęs. Ir taip kelias dienas.
Kitą dieną jojant, žmogelis sumanė, kad šventas Jurgis jam paliktų savo balno auksinę kilpą. Sako:
– Kaip ant balno sės, kilpos neras, tai ir mane atmys.
Šventas Jurgis ant to sutiko ir kilpą paliko. Kada jau, su dievu pasišnekėjęs, norėjo namo joti, bet, prie širmo žirgo priėjęs, kilpos nerado, tada atsiminė apie tą vargingąjį žmogelį ir dievo paklausė, dėl ko jis toks neturtingas. Dievas atsakė:
– Kad jis per daug teisingas, už tai neturtingas. Kad būtų suktesnis, būtų turtingesnis.
Kada šventas Jurgis pas tą vargdienį žmogelį atjojo ir, ką nuo dievo girdėjęs, apsakė, tada žmogelis jo auksinės kilpos užsigynė – sakės nieko nežinąs. O ta kilpa net diemantais buvo išpuošta, labai brangi. Ne už ilgo žmogelis tą kilpą į miestą nunešė ir už tris šimtus rublių pirkliui pardavė ir pasisakė namie antrą tokią turįs. Pirklys, bijodamas, kad kas nenupirktų, ir už antrąją kilpą jam įdavė dar tris šimtus rublių ir manė labai pasipelnyti.
Pirklys, keletą dienų palaukęs, o atnešant nesulaukdamas, atėjo į namus kilpos ieškoti. Žmogelis, iš pirklio lyg nusistebėjęs, pasakė, kad jo nepažįstąs, pirmą kartą matąs, jokios kilpos neturėjęs ir jam nepardavęs. Pirklys, nieko nelaimėjęs, nosį pakabinęs, išdūlino.
Paskui tas žmogelis nusipirko gerą karvę ir nuvedė į miestą žydams pjovimui parduoti. Vienam žydui tą karvę pardavė, o kitam patylomis šnėpštelėjo, kad namie daug tokių karvių turįs. Žydas, pasipelnyt norėdamas, žmogeliui keliasdešimt rublių ant rankos įdavė ir meldė niekam jų nebeparduoti. Žmogelis su pinigais džiaugdamasis namo laimingai parėjo ir nė jokios karvės namie nebelaikė. Už keletos dienų ateina žydas ir reikalauja karvių. Žmogelis klausia:
– Kokių karvių? Aš nė kokių karvių niekada neturėjau.
Žydas ėmė rėkti, reikalauti, kad atiduotų pinigus, bet žmogelis pinigų neatidavė. Žydą išvarė, kad žydas net verkdamas be pinigų namo sugrįžo.
Paskui žmogelis nusipirko gerą arklį, ponams mieste pardavė ir teip pat, kaip ir nuo žydo, ant rankos paėmė ir atėjusius ponus be nieko išvarė.
Dar toliau, kur tik buvo galima, visur turtinguosius žmones prigaudinėjo, kolei jis pats nepaliko turtingu, o likęs turtingu, dėkavojo dievui ir šventajam Jurgiui už pamokymą.
O šventas Jurgis prie širmo žirgo ir dabar vienos kilpos neturi.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 173