NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1577&OId=663
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Jono Krikščiūno-Jovaro rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KAIP KUNIGAS SAVO MOTINAI PIRŠTUS NUKARPĖ
Litą kartą vieno kunigo motina buvo čerauninkė – ragina. Kartą, kada kunigas buvo namo parvažiavęs, mergaitė, karves milždama, kažką išgirdo kiaulidėj mušant. Ji ir pasiklausė. Girdžia, kad geležiniais pančiais jų šeimininkę muša ir vis liepia savo sūnų kunigą pagadyti, o ji atsikalbinėja, kad gailinti.Ant galo, kada jau įveikę, sutiko, tik dar paklausė, kaip jį geriau pagadyti. Velnias pasakęs, kad ji į rupūžę pasiverstų ir seklyčioje po kunigo lova palįstų, o kaip kunigas atsikrankštęs nusispjausiąs, tai kad ji tuos spjaudalus sulaižytų. Mergaitė tuoj atbėgo ir, niekam nieko nesakydama, viską apsakė kunigui.
Kunigas vakare atsigulo, tyčia atsikrankštė ir nusispjovė ir laukia, kas čia bus. Ne už ilgo pamatė – kaip kultuvė rupūžė rebli, rebli, rebli jo spjaudalų; jis tuoj nutverė, suspaudė, pirštelius nukarpė ir paleido, o spjaudalą ištrynė.
Rytą ateina į gryčią – motina beserganti, bevaitojanti, bedejuojanti, pirštai nukarpyti, užsiraišiojusi, kraujas per raiščius varvąs.
– Mamate ar sergi? – paklausė kunigas.
– Sergu, sergu, sūneli, labai sergu…– atsakė motina.
– Sirk, motin, kad nori sirgti.– Ir, nė sudieu nesakęs, kunigas išvažiavo ir niekada į savo tėviškę nebeatsilankė.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 174
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 174