NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=231&OId=129
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[DĖDĖ IR SŪNĖNAS – VAGYS]
Buvo keturi broliai, ale vienas labai didelis vagis, kuris buvo didelis išpildytojas savo remeslo. Dėl to reikalingas buvo tavorščiaus, katro neturėjo. Išsivedė sūnų savo vyriausio brolio ir kalbino jį an savo remeslo. Pirmiausia parodė jam kartuves, tardamas:
– Kas čia?
Anas atsakė, kad kartuvės tai yra.
– Jei mes šlėktai darysim, tai mus pakars.
Tada vagis, dėdė, pamislijo, kad bailus, neprisiduos jam ant nieko. Antrą dieną jaunesnio brolio sūnų išsivedė, ale ir tas teip pasakė, kaip anas. An galo išvedė jauniausio brolio sūnų. Tas vaikelis turėjo tada dvylika metų, vikrumas jo rodė dėdei gerus vaisius an to spasabo. Tam kada parodė kartuves, atsakė labai bistriai, kad – kartuvės, an kurių tu, dėde, gausi galą už savo vagystes. Dėdė labai užpyko an Juruko (ba teip buvo jo vardas) už teip aštrų atsakymą ir pamislijo: „Palauk gi tu, bestija, padarysiu, kad tave pakars ant jų”.
Potam vakaras atėjo – dėdė susimislijo apvogt bažnyčią. Pasirūpino dideles ragažes ir virves. Apė dvyliktą adyną naktį užlipo jiedu ant bažnyčios. Ale kaip žinoma, kad lubos kaip katrų bažnyčių turi skylę. Tada Juruką inleido ant virvės ragažėj su drūtu lanku in bažnyčią. Te šlavė ko no geriausius daiktus. Tuo čėsu atėjo dėdei mislis in galvą, kad Juruką palikt bažnyčioj, – o tai vis darė neužmiršamas atsakymas prie kartuvių. Ale vaikis pažino tą dalyką, ba jau ilgai ragažės nenuleido. „Palauk, dėde, – pamislijo, – ne čia mano galas”. Tuo tarpu pradėjo šaukt:
– Dėdžiau! Kad žinotum, radau meitėlį skrynioj, duotą ant afieros, ale suvyniotas palukėj!
Dėdė nuleido ragažę. Tada Jurukas užsirišo maiše, katrą nuleido ragažėj, ir liepė traukt. Dėdė džiaugėsi, traukdamas laimikį. Paliko paskui visus daiktus, tik meitėlį su maišu nunešė in girią, kad ir pailso. Metė maišą ant pievos, kuri buvo girioj. Tuo rozu Jurukas maiše, prabudęs iš miegų, pasakė:
– Už ką mane teip mėtai?
O, kaip buvo piktas tąsyk vagis! Pradėjo spardyt jį maiše, mušt – ledva vaikiščias atsiprašė, – ir išleido iš maišo.
Ėjo sykį per girią ir pamatė žmogų, vedantį jautį ant jomarko. Čia Jurukas su išlinksmytu veidu pasakė:
– Ar žinai ką, dėdžiau, aš pavogsiu tą jautį, kurį žmogus veda tenai keliu.
Ale tas žmogus jų nematė. Dabar vaikas bėga priešais to žmogaus ir padėjo ant kelio čebatą, idant pavogęs turėjo porą čebatų. Žmogus, vesdamas jautį, štai randa čebatą, katrą pakavoja girioj. Toliau eidamas, randa kitą čebatą. Mislija sau: „Kam aš turiu eit su vyžoms...” Riša jautį prie medžio ir grįžta ano čebato. Tuo čėsu Jurukas nusivedė jautį prie balos ir nupjovė jam galvą, kurią inkišo in balą, o visą pakavojo. Žmogus, paėmęs čebatą, štai neranda jaučio. Bėdavoja, ieško. Žiūri – baloj tik galva matyt. O vaikas inlipo in tankų šakoms medį ir baubia kaip jautis.
– Kibą tave, – sako žmogus, – negera dvasia innešė in šitą balą!
Paėmęs už ragų, trauks. Kaipgi grius aukštielnykas su galva jaučio! Paskui nuėjo spjaudydamas.
Vieną rozą kepė mėsą girioj ir neteko šakučių. Siunčia Juruką paieškot. Berankiodamas šakutes už kalnelio, girdi šnekančius du vagius tais žodžiais:
– Kiek vogsim avilių?
–Tai kokius du, – atsakė kitas.
Tai išgirdęs, parbėgo pas dėdę ir pasakė:
– Pamatysi, kaip aš pavogsiu porą arklių ir kaustytą vežimą, – ba vagys buvo važiuoti. Jis žinojo, kad tie vagys eis vogt bites pas viensėdį, katras gyveno už girios.
Jau saulutė leidosi, vagys laukė, iki žmonės drūčiai sumigs. Jurukas, kaip tik sutėme, nuėjo in bitinyką ir inlindo in tuščią avilį, paėmęs lazdžiukę. Vagys pajuto, kad žmonės sumigo, pristojo prie savo darbo: išardė statinius ir pradėjo kilnot avilius, katras sunkiausias. Kur tas jų zdraica buvo – ak, tas sunkiausias. Paėmę avilį, neša. Tuom tarpu vaikas, iškišęs ranką, kaip duos vienam su lazdele per snukį.
– Ale tu, – sako,– nesimušk.
Paskui kitam davė per snukį. Ak, štai pakilo mušimas tarpe vagių. Vaikas išlindęs pradėjo rėkt:
– Kelkit, žmonės, vagys jus nori apvogt!
Tie, pametę arklius ir avilį, pabėgo in girią. Paskui Jurukas insisėdo in vežimą ir nuvažiavo pas savo dėdę. Pelnė dėlto ant to, ba gavo už arklius ir vežimą daug pinigų ant jomarko.
Ale per ilgą čėsą išreikalavo viską. Pradėjo storotis sau ko valgyt. Kaip tik žingsnius kelis davė, pamatė pagiry žmogų, ariantį jaučiais.
– Dėdžiau, – pasakė, – aš pavogsiu tuos jaučius.
Neilgai laukiant, nuėjo in tankyną girios ir pradėjo gailiu balsu sakyt tuos žodžius:
– Dyvai, dyvai, dyvai!
Neiškentė artojas, kad nepažiūrėtų, meta jaučius ir eina in girią. Ale Jurukas toliau jį vobino. Kaip toli in girią invedė, grįžo greit pas jaučius. Vienam nupjovė uodegą, kitam in snukį ingrūdo, o su nupjauta uodega nusivedė. Pareina artojas – žiūri, kad vieno jaučio jau nėra, mato – tik uodega kito snukyje.
– O kad tave perkūnai, – sako, – gerai toj paukštuke sakė, kad dyvai, ba jautis jautį prarijo.
Paėmęs kirvį ir užmušė. Ir tuos dyvus pasakojo savo susiedam. O dėdė su savo pamačnyku parnešė in savo urvą kitą jautį.
– Ar žinai ką, dėdžiau, – pasakė,– tu no manę bėgsi išsigandęs.
Paėmė žarnas jaučio ir nuėjo už kalnelio plaut. Te prileido in žarną vandenio ir su lazdele mušė rėkdamas:
– Ne aš vienas vogiau – ir mano dėdė! Ne aš vienas vogiau – ir mano dėdė! ..
An to balso dėdė pametė ugnį ir bėgo in girią, mislydamas, kad jį kas sugavo. Jurukas juokdamas pargrįžo pas ugnį. Dėdė, iš tolo sėlydamas prie ugnies, pamatė vaiką.
– O tu bestija! – priėjęs artyn, pasakė, paskui išpylė drūčiai nugarą.
Už kelių nedėlių ėjo pašaliu kelio. Pamatė, kad veselnykai veža jaunamartę. Nubėgo priešais jų ir pasikorė už kojų an šakos medžio. Žiūri veselnykai, kad žmogus pakartas. Pravažiavo pro jį, toliau mato kitą pakartą, – o vis tas pats: kaip tik jie toliau nuvažiavo, jis nusprūdo ir an kito pasikorė. Toliau mato trečią pakartą.
– Vyrai, – vienas pasakė, – mes klystam, ieškokim kelio.
Padavė vadeles jaunamartei, o patys nuėjo ieškodami. Jurukas nusprūdo no medžio ir prisiartino prie vežimo.
– Klausyk, moteriškaite, aš esmi aniolas sargas tavo. Tie svotai tave nori užmušt. Duok tu ma[n] savo drabužius – iki jie ras kelią, nuvesiu tave pas gerą žmogų.
Jaunamartę nusiuntė, parodęs taką pas savo dėdžių, rodydamas ugnį jo. Pats apsirėdė tais drabužiais ir insisėdo in vežimą. Svotai pargrįžo ne už ilgo, insisėdę nuvažiavo.
Namuose jaunikio marti nesirodo prie žiburio. Paskui jauniejai atsigulė svirne. Ale te užsimanė pati laukan.
– Kur čia gali, – pasiklausė, – išeit laukan?
Pasakė pats:
– Čia už svirno yra ožių tvartas – te galėsi atbūt savo reikalą.
– Ale aš galiu paklyst, jeigu nerasiu tavęs.
– Štai te galą šniūrelio, imk už galo.
Pati išėjo laukan šniūreliu in tvartą ožių ir pririšo galą šniūrelio ožiui už kūlės, o pati pabėgo. Pats nusilgęs traukė šniūrelį vieną, kitą rozą – girdi bliovimą ožių. Eina šniūreliu – štai randa ožį pririštą už kūlės.
Paskui dasižinojo apė tą šelmystą. Dėdė buvo pakartas, o Jurukas liko gyvas, ba išsisuko iš tos bėdos.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 40-43, Nr. 14
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 14