NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=237&OId=130

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1883 originalus J.Šliūpo rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
PASAKA APĖ ŽVEJĮ

Vieną būrį gyveno paežerėje žvejys su savo pačia. Anudu teip buvo nušiurę, kad daugiau nieko neturėjo, kaip tiktai grintelę, o mito anudu iš to, ką susigaudavo ežere. Betgi žvejoklė mūsų žvejui nesisekdavo. Jaugi jis netingėdavo, bet darbaudavos no ryto lig vakaro, o vienok niekada namolei jis neparnešdavo žuvies daugiau, kaip kiek reikėjo ant pramitimo jam ir jo pačiai. Par tai anudu nuskurdo, ir jų nameliai pradėjo pūti ir griūti, stogas gi drikst, o par skyles lytus jlijo vasaros metą, o kad, žiemai atėjus, langai neturėjo stiklų, tai šaltis ėjo par langus j vidų. Teip anudu vargo par ilgą laiką.
Šit vieną kartą žvejys gaudė žuvis par kiaurą dieną lig sutemstant, bet nė vienos nesugavo. Sudėjęs tinklą j laivelę, jis atsisėdo gale laivelės, pasirėmė alkūne į jos kraštą ir pradėjo gūduriuot* ir apverkt savo nelaimę. Jis užsimislijo apė pačią, kuri šiandie nebeturės ko valgyti. Tuo tarpu širdžiai geliant, jis nė juste nepasijuto, kad prė jo laivelės priplaukė kita laivelė, ir tada tik kniostelėjo* kaip iš miego, kad laivelės dunkstelėjo* į kits kitą. Laivininkas pribuvėlis gražiai žvejį pasveikino ir, meilingai prašnekinęs, jo paklausė, kodėlei jis nenurimsta. Žvejys apsakė jam visus savo vargus. Tada jaunas laivininkas (o tai buvo velnias, pasivertęs i žmogų) ėmė žvejui įkalbinėt, kad jis išsižadėtų to, ko nepaliko namie, ir tą jam atiduotų, o jau tada jis parpiln turėsiąs visko. Žvejys mislijo, mislijo ir ant galo teip pasakė:
– Klausyk, bandžiuli*, to, ko namie nepalikau, už tikrą man nepagails, užtat gali tai atsimt.
– Palauk, – atsiliepė kipšiūnas, – tau jug nesunku pasakyt „gali atsimti". Aš tau netikiu, tu mani nori apgaut. Imk gi peilį, prasipjauk pirštą ir krauju savo patvirtink prižadą.
Žvejys, matydamas doros nebūsiant, padarė, kaip ans vokiečiukas * geidė, o norėdamas matyt, ar jis teisybę šnekėjo, užmetė vėlei tinklą. Neilgtrukus jis tinklą iškėlė ir išvilko tiek žuvių,mažų ir didelių, gerų ir menkų, kad daug par tinklo kraštus į vandenį suėjo ir tinklas įplyšo. Žvejys pradžiugęs kaišė* namo pasigirt pačiai savo laimę. Bet ką tik jis parkelė koją par slenksnį, kaip sukliko, suvirko kūdikėlis, ir žvejys tuojau susiprato, ką jis piktą padarė. Jis jaugi apsakė pačiai savo laimę, bet neužtylėjo nė to, kad pažadėjo sūnų kipšui. Pati nusiminė. Bet ką čia prisidėsai gaigoti *! Jug velnio nebesurasi ir užrašų nebeišverši.
No to laiko žvejui pradėjo labai sektis. Žvejoklei pasiklojant, jis praturo *. O sūnus teipogi ūgterėjo, buvo greitas, gražus ir išmintingas. Tėtušiai negalėjo juom beatsidžiaugt. Anksti jie išmokė jį skaityt ir rašyt; paskui gi jį atidavė į mokslus svetur, kur jis teip gražiai elgės ir gerai mokės, kad gan greit jis galviniu paliko. Jis kartu baisiai įsimylėjo i kningas. Dabar gi tėvai subūgo, kad atsiminė, kad jį pažadėję velniui. Bet kaip vaikui apė tai prašnekti Argi ne gėda ir ne bėda?! Tėvas, žinoma, numaningesnis už motiną. Jis šeip pamislijo: „Parašysiu ant laiškelio savo prižadą ir, įdėjęs tą raštelį į jo kningą, matysiu, ką jisai pasakys, kad apėjęs jį parskaitys”. Jis pamislijo ir padarė. Sūnus, kažin kada savo kningas bevartydamas, apėjo tą raštelį. Parbėgo jį greitai, biškutėlį pamislijo ir ėjo pas tėvą pasiklausti, ar tai tiesa, kas te buvo parašyta. Tėvas tuojau apsikabino sūnų už kaklo, pradėjo verkt ir parsiprašinėt, nes jis vaiką pardavęs iš netyčių. Tada sūnus atsakė:
– Tėtuš, neverk ir nesirūpink: jug čia ne tavo kaičia. Matomai, toks yra mano likimas. Aš dabar eisiu ieškoti pragaro ir gal da kaip norint iš tę išsisuksiu.
Tėvas ir motina nenorėjo jį iš pradžios išleisti, bet kad matė sūnaus neparkalbėsią, apkamšė jį valgymais ir išleidę į kelionę.
Mikolas (šit vardas ano vaikino), apleidęs numylėtų * tėvų namus, ilgai ilgai klajojo po vieną girę. Ant galo prėjo eikštę ir tarpkrūmy išvydo grintelę. Jis įėjo i vidų ir rado ten seną moterį raganą. Ši tuojau jį pažino. Ji, pavalgydinusi jį, užklausė:
– Kur dabar eini?
Jis gi nenorėjo jai sakyti. Tada ji pasisakė žinant, kad jis esąs tėvo parduotas į pragarą ir dabar tę einąs tarnauti.
– Man tavės gailu, labai gailu, – teip šnekėjo ragana, – bet išgelbėti visai tavės neišsigaliu, o ir be patarmės iš mano grintelės neišeisi. Še tau tą kamuolį siūlų. Kad išeisi iš tos girės, tai už trijų mylių preisi upę labai gilią ir plačią. Par tą upę kitaip nepareisi, kaip tiktai kad mesi tą kamuolį par upę. Tada pasidarys lieptas, ir sausums kojums par ją pareisi. O čia še tau antras kamuolys. Jis tau prisidės, kad preisi antrą upę, dar platesnę ir gilesnę negut pirmoji. Parėjęs teip pat antrąją upę, atrasi salą, ant tos gi salos karklynus; į tuos karklynus įlindęs, palauk, kolek vieniuolekto adyno vidurdienį atlėks dvyieka ančių plukdytis *. Tos antys bus dukterys paties Liucipieriaus. Katra iš jų tau labiau patiks, tos drabužius pačiupk ir paslėpk, kada mergaitės sulips j vandenį ir besiplukdydamos atsitolins no krašto. Jai gi drabužių neduok, pakolei ji nepažadės tau padėt.
Po to Mikolas išsinėšino iš trobelės, parėjo par girę, užėjo vieną upę ir metė pirmą kamuolį – par upę pasidarė lieptas. Ir jis, teip par upę parėjęs, užėjo antrą upę. Metė antrą kamuolį, ir pasidarė dar geresnis lieptas. Par tas upes sausums kojums parėjęs, jis užėjo salą, Įlindo į krūmus ir laukė ateinant vieniuolektos adynos. Atlėkė dvyieka ančių, nusileidę ant žemės jaunitėlės, skaisčios mergaitės, nusitaisė ir, vienoj eilėj pasidėjusios drabužius ant krašto, sulipo plukdytis į upę. Mikolas gi žiūrėjo, katra iš jų gražesnė, ir įsižiūrėjo į vieną mergaitę. Jis laukė, kolek tos mergaitės toli nuplauks. Kad jos jau buvo atokiui *, tai jis, joms nematant, prėjo prė drabužių, atskaitė no krašto penktuosius, pasėmė juos ir nukiūtino atgal į karklynus.
Tuo tarpu mergaitės išsiplukdžiusios išėjo ant krašto, apsivalkstė kožna savo drabužiais, pavirto į antis ir tuojau spurstelėjo *. O ta plikoji pradėjo šokinėt, bet palėkt nebegalėjo ir atliko. Ji vaikščiojo po tą salą šaukdama:
– Kas paėmė mano drabužius, lai tas atiduoda. Aš apdovanosiu už tai, kuom jis norės.
Mikolas išėjo iš karklyno ir atsiliepė:
– Aš paėmiau drapanas.
Ji gi prėjo prė jo ir sako:
– Atiduok man drabužius, aš tau padėsiu, jei būsi kokioj bėdoj, arba užmokėsiu, kokio tiktai užmokesčio ieškosi.
Jis jai atsakė:
– Ak, koki nelaimė ant manės užkrito! Kad kas man padėtų, tai aš nežinau, ką tam duočia, arba tarnaučia jam par visą amžių.
Tada ji pradėjo jo klausti:
– Pasakyk man, aš tau padėsiu.
Jis parsakė jai savo vargą, koks jam yra. Teip ji atsakė jam:
– Tai tau reikia eiti pas mano tėvą. Žinau žinau, jis turi norėsi. O dabar še valgyt; pavalgęs gi galėsi nueiti pas sava pačią.
Senis davė jam pietus, ką tik širdis prėmė gert ir valgyt. O pavalgęs pietus, jis nuėjo pas savo mergaitę, kuri sėdėjo grinčioj. Anudu, grinčioj bebūdami, smarkiai susimylėjo, teip kad sunku bebuvo vienam no kito parsiskirti. Į trečią dieną ant pietų tas velnių karalius pasakė jam:
– Aš tau užduosiu kelius darbus. Jei tu išpildysi, tai gyvensi kai ponas, o jei neišpildysi, tai galą gausi. Ant pirmo karto šitai tavo darbas: par šiąnakt turi iškast ant kalno labai gilų šulnį, privežt akminų ir tais akminais išmūryt šalis šulnies, o dugną išliek marmuru. Ant ryto šulnis turi būt pilnas vandenio teip čysto, kaip krikštolas. Padirbk marmurinį kaušą, teip kad aš atėjęs gaučia atsigert kuom.
Mikolą, tą girdžiant, apėmė baimė, bet jis tylėjo ir mislijo, kad no prapulties niekaip nebiišspruksiąs. Jis nuėjo i savo grinčią ir pradėjo gūduriuot. Šit įėjo duktė Liucipieriaus jo pasiklausti, ką jam tėvas uždavė. Šis apsakė jai visas išgales: kad reikia šulnį kast labai gilų, kraštus išmūryt akminais, dugną išliet marmuru, padirbt marmurinį kaušą, ir dar kad ant ryto šulnys būt sklidinas vandenio. Bet ji numaldė Mikolą, sakydama:
– Eik šiandien be rūpesčio gulti: aš už tavi viską padirbsiu. O rytoj rytą anksti ateik pas šulnį ir tę vaikštinėk, būk dar besidarbuojąs. Kad tėvas ateis vandenio, tai, kaušą paėmęs, duok jam par kaktą ir pasakyk: „Aš parnakt darbavaus ir tai da negėriau nė vieną malką, ogi tu išsimiegojęs nori gert mano trunka”.
Išvakarėms atėjus, mergaitė paėmė švilpynę* ir sušaukė visus savo pagelbininkus velniūkščius. Vieniems liepė ji čiupt už lopetų ir kuo greičiau šulnį kast, kitiems privežt akminų, o vėl kitiems – privežt vandenio su kubilais iš šaltenių. Ką tik ji spėjo tai ištart, kaip tartum vėsulas ūžti pradėjo, išsibarstė velniukai į visas puses kūlvirte* – viens šę, kits tę, kaip buvo liepta, ir akių mirksny išpildė dukters Liucipieriaus prisakymą. Išmūrijo šalis, išliejo marmuru dugną šulnio, pripildė šulnį sklidiną vandenio, išnešiojo į šalį žemes, iš šulnio išverstas, nugrandė ir nušlavė apišulnj, teip kad ant pagalės galo paliko meilu tę ir pasižiūrėt. Pradėjus aušt, atsikėlė Mikolas ir, atėjęs pas šulnį, būk dar šę ar tę, kur ką reikiant, belopąs.
Senis Liucipierius, mislydamas dabar galėsiąs nugalabyt Mikolą, eina žiūrėt jo darbo ir randa viską teip, kaip pats norėjo.
– Dak šę ma[n] vandenio! – sakė jis Mikolui.
O šis to tik ir laukė. Sugreibęs kaušą, kaip tvos jis seniui par kaktą, teip kad šis mažne pavirto.
– Aš par kiaurąnakt prakaitavau ir nė lašelio da nesiurbtelėjau*, ogi tu ką? Drybsojai sau, kepšes * pastatęs, o dabar ateini vandenio gert.
– Tavo, tavo, sūnau, tiesa, – atsiliepė senis ir paėjo į šalį, o Mikolas pagrįžo prė savosios.
Liucipierius dėjos į mįslę buklybę Mikolo, jis dyvijos iš jo ir mislijo, kokį jam darbą beduoti, kad jis bent kartą prapultų. Kad Mikolas atėjo ant pietų, tai Liucipierius jam pasakė:
– Tau ant šios nakties užduodu naują darbą. Turi mišką no penkių valakų išraut ir sudegint, o tą žemę, kur stovėjo miškas, turi išart, išekėt ir rugius pasėt. Kad rugiai tie par šiąnakt užaugtų, preitų* ir tu, juos nupjovęs, iškultum, sumaltum ir duoną iškeptum. O kad aš rytoj ateisiu pasižiūrėt, kad būt man ko pavalgyt.
Mikolas, gavęs toki didelį darbą, nuėjo į grinčią, sėdos j kertę ir teip verkė, teip verkė, kad jo mergaitė, kitoj grinčioj būdama, išgirdo ir atėjo paklaust:
– Ko tu verki?
Jis jai atsakė:
– Ko gi aš neverksiu, kad man uždavė mišką penkių valakų par šią naktį išraut, sudegyt, skynimą gi išart, išekėt, tę rugius pasėt. nupjaut, iškult, sumalt ir duoną iškept, teip kad tavo tėvas ryto rytą gautų jau pavalgyt šviežios duonos.
Ji gi jam pasakė:
– Nė verk, nė ko. Kas prisidės rūpinusis? Aš tavi pavaduosiu.
Kad prėjo vakaras, ji liepė jam eit gult, o pati išėjo ant prydurio *, sušvelpė – ir kad prilėkė velnių daugybė! Ji liepė jiems nuskirtą mišką išraut, sudegyt, skynimą* išart, rugius pasėt ir teip prižiūrėt, kad tie rugiai par naktį užaugtų. Paskui tuos rugius liepė nupjaut, iškult, grūdus sumalt ir duonaitę iškept. Teip tie velniai kad pradėjo vieni raut, kiti degint mišką! Tai išrovė ir sudegino. Aną vietą išarė, rugius pasėjo. Rugiai tuojau išdygo ir laistomi užaugo, prėjo; paskui juos nupjovė, iškūlė, grūdus sumalė ir pakepė kepalėliais duonaitę. Čia pradėjo aušt, ir vel raštelį no tavo tėvo. Sunku bus tau atvaduoti tą raštelį. Nu, aš tau padėsiu. Bet privargsi, kol pasieksi mano tėvo namus. Iš pradžios užeisi vietą šiltą, bet ant šiltumo nežiūrėk, o eik toliau. Veikiai rasi vietą, da šiltesnę už pirmąją, ant galo ir visai karštą, "bet ant to viso nežiūrėk, nes, parėjęs par karštį, rasi pilę didelę didelę – tę tai gyvena mano tėvas. Tą pilę apeik aplinkui, žiūrėdamas aukšty, o kad pamatysi pro langą iškištą skarelę*, lai tę bus mano grinčia. Kad pas mani ateisi, aš tau pasakysiu, ką reikia padaryt.
Tada Mikolas jai atidavė drabužius. Ji jam pasakė ačiū, užsivilko ir nulėkė. Eina jis ant to krašto, kur jam mergaitė sakė ir kur ji pati nulėkė. Paėjo jis tiktai tris mylias – jau jam paliko gerai šilta. Eina jis da toliau, parėjo kitas tris mylias, ir jam paliko dar šilčiau, teip kad jis tik begalėjo tvert. Eina jis paskutines tris mylias – jam paliko teip šilta ir slabnu, kad jis ką tik begalėjo paiti. Bet ant galo nebeištvėrė ir turėjo sėstis pasilsėti. Berods, jis matė jau iš tolo pilę, tokią gražią, kad gana, bet jis mislijo, kaip čia jam reiks arti preiti, kad jau no tolo teip šilta. Ilgai pasilsėjęs, pradėjo vėl eit ir daėjo ligi galo. Eina jis vieną kartą apė pilę ir stebias į viršų, bet niekur nuleistos skarelės nemato. Eina ir antrą – jau apleidžia jį viltis. Jis mislija, kad ana mergaitė jį apgavo ir dabar džiaugias, iš jo nagų išsprukus. Betgi, vis da savo akims neištikėdamas, eina jis trečią ir paskutinį kartą apė pilę ir mato skarelę, nuo trečio gyvenimo * nuleistą. Jis atskaitė langus, užlipo ant trečiojo gyvenimo ir rado savo mergaitę. Ši, jį pamačius, pradžiugo ir tarė:
– Gerai, kad atėjai. Bet neilgtrukus tau reiks stoti akyse tėvo. Jeigu būsi linksmus, drąsus, tai už tikro jam patiksi. Jaugi jis tau užduos sunkius darbus. Ir jei tu juos padirbsi, tai išsivaduosi*, jeigu ne, tai gyvybę čia paliksi. Bet, meldžiamasis, nenuliūsk, aš tavės neapleisiu.
Po tokių žodžių prietelkos apsidrąsinęs, Mikolas nusileidę žemė ir, da šiek be tiek pavaikštinėjęs, ėjo pas patį Liucipierių. į vidų įėjęs, jis žemai pasveikino senį ir laukė, ką jis jam pasakys. Senis, pasistebėjęs į jį:
– O gerai, – sako, – kad dabar atėjai. Juo anksčiau, juo geriau.
Ir tuojau užrašė jį ant juodos kningos ir pasakė jam:
– Pas mani nėra anė vieno neženoto, visi ženoti. Aš turiu
dvylieka dukterų, gali iš tų dvylekos išsirinkti pačią, fcokią tik niai išsiskyrė. Ji gi greitai Mikolą pakėlė, liepė jam eit ir laukt tėvą ateinant.
– O kad jis ateis ir norės duonaitę valgyt, teip tu imk ir pilk jam su bandele* par kaktą ir pasakyk: „Aš par kiaurąnakt dirbau, ir tai dar nė vieno kąsnelio nesuvalgiau, o tu dabar tik atsikėlęs nori valgyt”.
Mikolas greit nuėjo į vietą, atsisėdo pas ugnavietę ir laukia, kolei bandelės baigs kept. Neilgtrukus pamatė jis, kad senis pasilenkęs guri guri guri ateina. Senis prėjęs pasakė:
– Nu, o ką, ar jau iškepus duonaitė?
O tas atsakė:
– Jau iškepė.
Senis paėmė pagrandį*, pralaužė ir norėjo valgyt. Teip tas jam, iš nagų ištraukęs, kad pylė par kaktą ir pasakė:
– Aš kiaurą naktį dirbau, ir tai nemėginau valgyt, o tu, dabar tik atėjęs, nori valgyt.
Liucipierius atsakė:
– Tavo, vaike, valia, tavo.
Paėjo į šalį ir liepė Mikolui eit namolei. Mikolas parėjo pas; savo pačią ir tyriai su jąja pargyveno par visą dieną. Tą pačiądien ant vakaro šaukė jį Liucipierius pas savi. Jis nuėjo pas jį ir paklausė jo:
– Kam mani šaukei?
Liucipierius pasakė jam:
– Antai piečius no keturių desintinų. Par naktį turi aptvert tą piečių aukšta tvora ir duris padirbt dideles gelžines. Tam darže turi pasodint visokių medžių, ir kad tie medžiai užaugt parnakt. Tą daržą turi prileist visokių paukščių ir žvėrių, teip kad kožno menciaus* būt patinas su patelka.
Teip Mikolas parėjo vėlei namo ir ėmė verkt. Jo gi mergaitė paklausė:
– Kokį darbą uždavė tau tėvas?
Jis jai atsakė, kad liepė jam daržą užtvert no keturių desintinų, padaryti gelžines duris, tam darže prisodyt visokių medžių, kad jie užaugt par naktį, prileist tą daržą visokių žvėrių ir paukščių po porį, kokie tik ant svieto yra. Ji gi liepė jam eit gult ir nesirūpint. O ji išėjo ant prydurio, sušvelpė – ir kad prilėkė velnių daugybė. Ji paliepė jiems tą piečių* užtvert, duris gelžines įtaisyt, medžių visokių prisodint ir paukščių ir žvėrių visokių po porį prileist tam darže. Teip tie velniai kad,pradėjo vieni tvorą tvert, kiti medžius sodint, treti laistyt tuos medžiu.?, kad geriau augtų, ketvirtieji paukščius su žvėriais gaudyt. Ir pataisė tokį sodną, kad nereikia geresnio. Ji gi anksti Mikolą prikėlė ir liepė jam eit greitai ir laukt pas duris sodno, kolek senis ateis pasižiūrėt to sodno. Jis nuėjo pas duris, atsistojo ir laukė senį ateinant. Tiktai senis kur buvęs, kur nebuvęs ir ateina, o prėjęs pasižiūrėjo: paukščiai visokie gieda, žvėriai rėkia. Senis Mikolą pagyrė * ir liepė eit namo ir par dieną uliavot. Jis gi parėjęs vėlei su savo mergaite gyveno. Ant vakaro senis velnias jį pasišaukė ir pasakė:
– Šiąnakt aš tau kito darbo neužduosiu, kaip tik išjodinėt kumelę.
– Gerai, – atsakė Mikolas, – išjodinėsiu. Tik dabar man ją
parodyk.
Senis, nieko nelaukdamas, nuvedė jį į arklidę ir parodė juodą kaip pečiaus kakta kumelę, katra, anudu ateinant išgirdus, ėmė žemes kast, spardytis ir prunkštaut. Mikolas, tokį baisų gyvolį pamatęs, nusiminė. Nuėjo jis į savo grinčią, atsisėdo į kertę ir verkė graudžiai, nes žinojo, kad tokia kumelė jį tuojau numes, sumindžios.
– Dabar jau bus su manim vargšu pagalum.
Bet tuom tarpu atėjo ir mergaitė ir išgirdus, kad yr kumelę išjodinėt, jį nuramino ir liepė eit sau gult, rytoj gi anksti pakilt ir į arklidę nueit, kad jos tėvas nedasižinot, kad tai ji jo vietoj išjodinėjo kumelę. Sutemus Mikolas ramiai sau guli, o mergaitė jo vietoj žaboja arklį ir sėda joti. Kumelė lipa piesta, mėčiojas į visas puses, kriokia ir spardos, lekia kiek tik gali, bet tai vis nieko neprisideda: velnias jug moka jot gerai ant arklio. Mergaitė turėjos gerai ir nebijojo nukrist, bet viršum dar drožė kumelei par šonus. Ant galo kumelė pailso, pradėjo putot ir parstojo jodytis*. Jau aušt pradėjo, kad mergaitė namo parjojo. Tuojau atsikėlė ir Mikolas, nuėjo į arklidę, apsiruošė apė arklį teip, kaip kad būt jis pats išjudinėjęs. O paskui nuėjo pas Liucipierių pasakyt, kad arklys jau išjodinėtas. Senis galvą lenk–telėjo ir liepė jam eit pabrajyt su mergaite.
– O ateinančią naktį reiks tau antrą arklį išjodinėt.
Mikolas ir dabar pamatė tą arklį. O tas buvo da smarkesnis, ne kaip kumelė, ir senis vylės, kad Mikolas no to prapuls. Bet matysme, kaip čia jam bus. Jis nuėjo į vidų ir vėl apsiverkė griaudžiai. Atėjo jo mergaitė, liepė jam linksmintis ir naktį miegoti drąsiai.
– Tiktai ant ryto nueik pas tėvą ir pasakyk, kad darbą išpildei.
Ir teip, nakčiai atėjus, Mikolas be rūpesčio atvirto* į lovą ir miegojo sau saldžiai, o mergaitė už jį ruošavos. Ir šiandien jai pasisekė arklį nugalėt: putos no jo dribo, kad ji arklį įleidę į kūtę*. Mikolas tuom tarpu nuėjo pas senį Liucipierių pasigirt, kad pabaigęs jau duotą darbą. Čia Liucipierius pradėjo mislyt, kas čia gali būt, kad Mikolas visokį darbą apgali. Jis t;akė jam duosiąs vėl išjodinėt arklį, o jei jis tą padarysiąs, tai galėsiąs su savąja mergaite keliaut, kur širdis linkėsiant. Liucipierius šiandie pats nuėjo į arklidę ir pasivertė į arklį, o važnyčia senė aprodė tą arklį Mikolui. Mikolas pamatė eržilą juodai juodąr baisų, katrą tik tik lenciūgai pririštą išturėjo. Parėjęs namo, jis pradeda mergaitei sakyt:
– Kas čia bus, kad dabar toks baisus arklys? Viskas gali eit ant niekų, jei dabar nepasiseks jį nuturėt.
Dabar kažin kas ir mergaitė ne visai bebuvo linksmi. Ji jam atsakė:
– Žinau aš apė tą arklį. Tėvas numano, kad aš tau padedu, todėl jis pats dabar pavirto [į] arklį, kad pats tavi išmėgintų.
– Ką čia mudu darysme? Mani jis, žinai gi, tuojau pažins. O man jug meilu su tavim išsigelbėt. Aš juk esmu tik užkeikta, o ne duktė to senio. Todėl man rodos, kad teip reikia padaryt. Ėmęs nukirpk man tas geltonas bizas*, prišukuok plaukus teip, kaip tujei nešioji. Paduok man savo drabužius, o aš, į juos įsivilkus, mėginsiu senį prigaut.
Mikolas drebėdamas tai vis padarė, ką ji sakė. Po to anudu atsisveikino, ir ji ėjo į arklidę, kur Liucipierius jos laukė. Ką gi, brač! Eržilui ėjo ugnis iš ausų ir nasrų, jis spardės ir piesta šoko teip, kad prė jo preit nebebuvo kaip. Tada mergaitė paėmė gelžinį šulą*, pradėjo jį mušt – ar galva, ar ne galva, kur tiktai papuolė. Primuso labai tą arklį. Tada ji eržilą pasižabojo ir užsėdo ant jo jot. Jis lėkė nebe žeme, bet oru teip smarkiai– par laukus, par miškus, šokinėjo par griovius*, norėjo jojėjį numest, bet nieko nepadarė. Mergaitė suveržė jam žaploms žandus, tvojo su kurielium * per šonus, kad jis dar greičiau bėgtų. Kad eržilas ant galo pradėjo putot ir stabtelėjo, tai ji jam vėlei rėžė * par galvą, par strėnas, kad greičiau bėgtų. Ir žemės ir išgirdo ginėjus jau esant labai arti. Ką čia padaryt? Kaip išsprukt?
– Aš, – sako Oniukė, – pavirsiu į beržą, tu gi būk žvirbliu ir striuokčiok sau no šakelės ant šakelės čirksėdamas.
Teip jiems pasivertus, atlėkė kipšai, lėkė sau ir pralėkė pro šalį, nes kas jiems lig žvirbliu[i] ir beržu[i]. Ginėjai, nieko neradę, pargrįžo pas Liucipierių ir pasisakė, kad nebepaginę pabėgusių. Tada Liucipierius užklausė:
– Taigi ar nieką nematėt pakelėj?
Šie atsakė:
– Nieką neapėjom, kaip tiktai beržą. Po to beržo šakas šokinėjo žvirbluitis.
– Ė kokie jūs mulkiai, – sakė Liucipierius, – kokie jūs vėplos! Tai juk jie buvo. Reikėjo sugreibus juos man parnešt. Eikit, ginkitės ir žiūrėkit, kad man juos pristatytumėt.
Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leidės gintis. Oniukė pridėjo ausį prė žemės ir išgirdo, kad juos vėl pagena. Kuo greičiau ji pavertė savo vyrą Į senelį plikakaktį, o pati pavirto į pušį ir liepė tam seneliui pušį kirst, o kad velniai paklaus, ar jis nematė lekiant berniuką su mergaite, jis lai atsako: „Kad buvau jaunas ir man dar ūstai nedygo, tai atmenu, kad tę lėkė”.
Ir teip senis, paėmęs kirvį, atsivėduodamas* ėmė medį kirstr o velniukai prilėkę jo paklausė, ar nėjo pro jo šalį vaikiukas su mergaite. Senelis atsiliepė:
– Kol jaunas buvau ir ūstai tebebuvo nedygę, tai matydavau einant pro šalį, o dabar pasenau, man tokie daiktai neberūpi.
– Koks tu mulkis! – sakė jam velniai, supykę už jo kalbą, ir vėl grįžo namolei be nieko.
Liucipierius, už durnumą velnius gerai pritalžęs*, pats itna baisiausis vėsulas išlėkė gintis. Oniukė tuomet pridėjo ausį prė žemės ir pati išsigando, kad išgirdo patį Liucipierių atlekiant. Ką daba daryt? Juk ir viltis maža bėra išsigelbėt. Ji sakė Mikolui:
– Aš virsiu i ežerą, o tujei būsi ančia. Tu gerk ir gerk vandenį iš ežero ir niekaip neparstok.
Kaip tik anudu teip apsirūpino, kaip va kur jau Liucipierius itna griaustikis atūžė. Pamatęs ežerą, jis puolė ant žemės ir ėmė vandenį maukt. Jau vanduo eina mažy ir mažy. Bet ir gaigalėlis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia. O Liucipierius vėl savo nepaleidžia. Jau vandenio nebedaug ežere beliko, ir velnias jau artinos prė anties, kaip ši ūmai* pliurpt ir išvėmė iš gūžio surytą vandenį, o par tai vėl ežerą papildė. Liucipierius gi nepaliauna gert. Jis pritvinko itna baisiausis bosas, o vienok jis vis dar tvojo ir tvojo vandenį. Bet va jam ir galas. Nebepanešė jo pilvas tiek vandenio, jis parsprogo, o vanduo visas sutekėjo į ežerą. Po to ežeras vėl pasivertė į marčią, o gaigalas – į vaikesą. Abudu gi, pavirtę Į karvelius, lėkė toliau be baimės.
Lėkė, lėkė ir atlėkė į namus, kur Mikolo tėvai gyveno. Tada Oniukė sako vyrui:
– Įėjęs pasisveikink ir pasibučiuok su tėvais, bet žiūrėk, kad nebučiuotum brolių ir seserų, kurių namie nepalikai. O jei teip, kaip sakau, nepadarysi, tai apė mani tu vis užmirši.
Mikolas pažadėjo sergėtis bučiuoti nematytus brolius ir seseris. Eina jis į vidų, bučiuojas su tėvais, su broliais ir seserims, ir iš to džiaugsmo jis nė just nepasijuto, kaip pabučiavo neseniai gimusį brolį. Ir tuojau apė Oniukę visai užmiršo. Džiaugės tėvai ir broliai, susilaukę pražuvusio jo šeimynykščio, susikvietę visus susiedus, gėrė ir valgė ir iš to džiaugsmo nebeįmanė kaip linksmintis.
Tuo tarpu Oniukė laukė lauke*, ar neišeis ją įvesdyt Mikolas. Bet ne, jis neišėjo. Tada ji suprato, kad Mikolas apė ją užmiršo. Ką jai bedaryt? Ji pasivertė į pyragų kepėją, apėmė artimam mieste namelius ir tę liūdna gyveno. Ji kepdavo pyragus ir pardavodavo. Ant tų pyragų ji visada pirštu išraistuodavo tokius, žodžius: „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai”.
Teip pratekėjo apė ketverius metus. Mikolas žadėjo jau pačią vest ir nuvažiavo į miestelį ko reikiant pasiparkstyt. Kaip jau ratus * jis visu kuom prikriovė, atsiminė, kad jaunesniujui broliui reikia parvežt zuikio pyrago *, ir užėjo pas kepėją Oniukę. Ši Mikolą tuoj pažino ir ašaras gailesčio no skruostų nubraukė su kvartuku. Bet ką padaryt? Jis apė ją užmiršo. Kaip visiems kitiems, teip ir Mikolui ji padavė pyragą su žinomu parašu: „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai”. Mikolas pasistebėt į pyragą neturėjo laiko, įkišo jį į kišenį ir išėjo. Bet keliu važiuodamas jis užsinorėjo žinot, kokį parašą jis tę matė ant pyrago. Parskaitęs jį, jis užsidūmojo ir pradėjo kaip par sapną atsimint apė savo praėjusį gyvenimą.. Atsiminė ant galo, kiek jis yra kaltas savo išganytojai. Kuo greičiau lek ten. teip jo smarkumą apstabdžius, mergaitė eržilą parjodino namolei ir įleidė į kūtę. O Mikolas buvo mergaitės laukęs ir todėl, kuo greičiausia nu jos drabužius atėmęs, bėgo pas senį pasakyt, kad arklį jau išjodinėjo. Įeina jis į velnio grinčią, bet tę jo neranda. Kad jis biskį palaukė, tai senis išspūdino iš šalinio kambario su parrišta galva ir visas maž tik bepajudėjo. Mikolas, būk apė jo nuovargį nežinodamas, sakės jau pabaigęs savo darbą. Senis jam ranka mostelėjo ir išsiuntė lauka ir nebeėjo į arklidę žiūrėt, ar arklys išjodinėtas, dėl to, kad jis pats juom buvo. Mikolas teip Unksmas parėjo pas savo mergaitę, kad jau pasisekė apgauti senį, ir anudu gyveno ir bučiavos vieną ir antrą dieną, o senis jiems nieko nebesakė. Bet ar į trečią dieną jis pajuto, kad jo duktė jį jodinėjo. Tuojau jis ją su Mikolu pasišaukė ir išdavė tokį dekretą:
– Par tris dienas galiat linksmintis, o jau ketvirtą dieną aš judviem parodysiu mani apgaudinėt.
Po to jis anudu uždarė vienoj grinčioj, sakydamas:
– Darykit par tą laiką, ką noriat.
Šiudu pradėjo mislyt, kaip čia reiktų išsigelbėt.
– Šit kaip padarysme,– sakė ji Mikolui.– Šiandie pat pabėgsme iš čia į tavo tėvynę, o tę kipšas mūsų nebegalės parsekioti. Spjausme ant durių ir liepsme spjaudulams, kad ateis mūsų žadinti, sakyt, kad mudu dar noriam miego. O patys, duris užrakinę, galėsme toli atsidurt.
Teip anudu ir padirbo. Iš vidaus pusės spjovę ant durių, jas užrakino, pasivertė į karvelius ir išlėkė. Į ketvirtą dieną senis atėjo jų kelt ir bilzdeno į duris. Spjaudulai atsiliepė:
– O kad mums dar anksti kelt, mes dar noriam pamiegot.
Senis atsakė:
– Gerai, šiandie dar miegokit, bet rytoj jau nebeleisiu.
Ant ryto spjaudulai teip pat atsakė. Čia senis suprato, kas stojos, išlaužė duris ir draskęs iš apmaudo, kad Mikolą su Oniuke (nes Mikolas teip savo pačią pavadino) neberado. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt.
Bet anie jau buvo labai toli nulėkę. Oniukė prikrito prė žemės pasiklausyti, bene atsigena. Ausį prė pat žemės pridėjus, ji išgirdo, kad atsiveja, bet sakė, kad anudu dar gali lėkt, nes velniai dar labai toli. Keletą mylių aniem nulėkus, ji vėl prikrito prė čiau jis muko atgal į miestelį, parprašė savo myliamąją, parveždino ją namolei, aprodė tėvams ir apsakė jiems, kaip ji išgelbėjo jį. Tada vėl prasidėjo linksmybės Mikolo namuose. Svečių buvo parpiln, muzika be partrūkio drožė šokius, visi buvo linksmus, dainiavo, šoko ir klevojo. Ir aš buvau užkviestas ant tos gėrynės, kartu su kitais gėriau, kartu valgiau ir visako parpiln turėjau.

FIKSAVIMO METAI: 1981

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Maskva

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 102-114, Nr. 61

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 61

Atgal