NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3911&OId=2014

PAVADINIMAS: [Kaip muzikantas velnius numarino]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus. Jis turėjo apie penketą vaikų ir bobai neturėjo ką duot valgyt. Jau jam labai didelis vargas. Eina jis ieškot, ar negaus kur ką valgio parnešt pačiai ir vaikams. Eina keliu – patiko tokį senuką, pagarbino. Klausia senukas:
– Kur tu eini?
Sako:
– Einu, ar neužgriebsiu kur maisto pačiai ir vaikams.
Sako tas senukas:
– Aš tau duosiu šitą smuiką, ale aš neturiu šmičėlo. Te štai tau šitą grąžtą į vietą šmičėlo, ir galėsi žaisti, o kas tik išgirs tavo žaidimą, tas turės šokt, ar norės, ar nenorės. Tol turės šokt, kol tu žaisi. Ir iš to duoną turėsi.
Padėkavojęs tam senukui už jo dovaną, eina jau sau. Patiko girioje žydą važiuojant su puodais. Sako žydpalaikis:
– Kas tu per viens?
– Aš – muzikantas.
– Na, tai kad tu muzikantas, tai tu man pagriežk.
Tas ėmė su tuom grąžtu žaisti, o tas žydas – šokt, kumelė – šokt, vežimas – šokt. Jau tas žydas pailso, puodus sudaužė. Sako:
– Nustok – aš tau duosiu tris dolerius.
Gavo jau nuo žydo tris dolerius, parnešė pačiai – jau jie tur biskį kuom misti.
Nale jau jam tokią smuiką turint, jau jam namie neramu. Paėmė smuiką, eina į svietą. Užėjo į vieną dvarą, o ten pas tuos ponus berengiamas balius. Klausia:
– Kas tu per viens?
Sako:
– Aš – muzikantas.
– Na, rasi tu galėtum mums ant baliaus pažaisti?
– Aš už dyką, kaip kiti, žaisti negaliu. Jei duosit tris šimtus dorelių, tai pažaisiu.
Davė jam tuos tris šimtus dorelių – jau jis apsiėmė žaisti. O ten tas žydas nakvojo, katras nuo jo žaidimo jau buvo teip gerai šokęs. Kaip jį pamatė tas žydas, įsikabino į piestą. Tai tas kaip pradėjo žaisti, tie visi ponai – šokt, ir tas žydas su piesta o šoka, o duoda, kad net pleška! Jau ir pailso – prašo, kad jau nustotų. Ans nenustoja. Tol žaidė, kol jis nuo tų ponų šešis šimtus dorelių gavo. Parnešė jis tuos pinigus savo bobai. Jie ten sau jau būna, gerai minta.
Perbuvęs jis ten jau kiek laiko, eina jis vėl, paėmęs tą smuiką. Užėjo į tokį prakeiktą dvarą, prašosi į nakvynę. Tam dvare nieko nėr, tik viens žmogelis, o tas žmogelis jam sako:
– Ką tu čion nakvosi, kad ir aš štai ant nakties išeinu: čion negali naktij būt. O jei nesibijai myrio, tai gali sau nakvot.
– Na, tai tik aš bandysiu nakvot.
O jis žino: kad jis ant savo tos smuikos užžais – tur visi šokt. Ant grabės kranto už sodo atsisėdęs sėdi. Jau vakars, nusileido saulė, jau pradėjo temt, žiūri – atvažiuoja karieta, pilna ponų, kitoje – merga su jaunikiu, kitoj – svočia, kitoj – muzikantai. Atvažiavę į tą dvarą, pradėjo linksmintis. Ale tie velniai sako:
– Eikit pas tą žmogų pašaukt, kad jis čion nebijo būti.
Atėjus užklausė:
– Kas tu per viens?
– Aš, – sako, – muzikantas.
– Tai kad tu muzikantas, tai rasi tu mums galėtum pagriežti?
– Kodėl ne?.. Ale aš gaunu po šešis šimtus dorelių už vakarą.
– Na, tai mes duosim – ką tai mums pinigai giliuoja...
Atėjo jis į tą jų svodbą, kaip pradėjo žaisti, anie susikabinę – šokt, tai šokt, tai šokt, tai šokt! Jau pailso visi, susikruvinę šoka. Jau ir gaidžiai, jau jam siūlo ir šešis šimtus dorelių ir dar sykį šešis – jis vis griežia, o tie velniai tur šokt – nėr pagelbos! Jau jam atiduoda tą dvarą. Sako:
– Čion yr šito lauko gale tokia bala, tai mes tik ten gyvęsim, o tu čion ponauk, tik tu mus paleisk, nustok žaidęs.
Jau kaip jam teip pasakė, mąsto jis sau: „Čion dvaras bus mano – bus gerai“. Paliovė žaidęs, o anie prapuolė. Ir daugiau jau į tą dvarą jau jie neparėjo, o jis sau ponauja tam dvare.
Jau perėjo kiek metų – jau jis pamiršo ir apie tą balą, katroj jie gyvena. Išėjo jis medžiot ir paklydo. Atėjo pas tą balą, žiūri – bėga zuikis. Tas zuikis – į tą balą, jis su kurtais – paskui jį. Tas zuikis vis tolyn, jis – paskui. Kaip tik įjojo į vidurį balos, teip tie velniai jį capt!
– Dabar jau mes tau padarysim galą! Tu mus gana šokinai, kad mes turėjom per tave ir tą dvarą apleisti. Dabar mes tave lupsim...
– Kad ir jau jūs mane smaugsit, ale dabar nežinos nė pati, nė vaikai, kur aš prapuoliau. Ar negalėtumėt ką nusiųst pas mano pačią, kad ateitų?
– Kodėl ne?..
Tuojaus nusiuntė tokį šlubį, kad pribūtų. Tas, tuojaus nubėgęs, pasakė pačiai apie jos vyrą. Toji nekvaila buvo, tuojaus susiprato: pasiėmė smuiką, užsikišo už ančio ir nuėjo pas tą balą. Kaip tik priėjo artyn, išsitraukus smuiką ir metė jam. Ans nugriebė tą smuiką – o griežt, o griežt! O tie velniai – šokt! Tol jis jiems žaidė, kol iš jų smala pasiliejo, ir jie iš tos balos turėjo pragaišti. O jis liko ponauti tam dvare.

(Nuo J. Aidukaičio iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Juras Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 85-88, Nr. 20
"Aruoduose" skrlbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal