NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4146&OId=2235
PAVADINIMAS: [Kaip kvailas brolis iš velnio pinigų gavo]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas ūkininkas ir turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingu, o vienas kvailas. Kada visi sulaukė dvidešimts metų, protingiejie sūnūs vedė pačias ir gyveno ant ūkės pas tėvą, o kvailys eidavo į pelkę, lupdavo liepukams brazdus, vijo virves ir prisivijęs nešdavo į miestą parduoti.
Vieną kartą jam belupant liepukus, ateina velnias.
– Ką tu misliji daryti iš tų nuvytų virvių?
– Ugi prisivysiu virvių užtektinai ir trauksiu šią pelkę ant ano kalno.
– Susimildamas, netraukie! Aš tau duosiu krepšį pinigų, nes kaip tu užtrauksi, tai aš neturėsiu kur pasidėti.
– Gerai, netrauksiu, bet duok šen pinigus.
Velnias atnešė krepšį pinigų, o kvailys pinigus išdalino broliams ir vėl, nuvėjęs į pelkę, varo savo darbą. Ateina vėl velnias ir sako:
– Susimildams, tu pamesk šitą darbą!
Bet kvailys nė girdėti nenori.
– Palauk, – sako velnias, – mudu pamėginsiva, katras ėsava drūtesnis.
Velnias išsivedė kvailį iš pelkės, o ten ganėsi kumelė, ir sako:
– Dabar žiūrėsiva, katras mudu greičiaus užnešiva kumelę ant kalno.
Velnias paėmė kumelę, ant pečių užsidėjo ir velka. Kvailys užsisėdo ir raitas užjojo.
– Matai, – sako kvailys, – aš greičiau tarpe kojų užnešiau nei kaip tu ant pečių.
– Palauk, – atsiliepė velnias, – dar vieną mėginimą aš išbandysiu ant tavo vieko.
Jis atsinešė geležinį kūjį, išmetė teip aukštai, kad kūjis už pusės valandos nupuolė ir įstrigo į žemę.
– Žiūrėsiu, – sako velnias, – kaip tu aukštai galėsi išmest.
Kvailys paėmė už galo koto – o nė pajudinti negali! Dabar jis mislija, kas čia bus, kad jau velnias jį įveiks.
– Mesk, mesk, ko lauki? – klausia velnias.
– Palauk, tegul ans debesukas ateina – ten mano brolis kalvėje kala, tai aš šį kūjį jam ant dovanų mesiu.
Velnias, tai išgirdęs, kaip griebs už kūjo:
– A, tai tu nori man kūjį pražudyti!.. Kad tu drūtesnis, duosiu tau antrą krepšį pinigų, bet tu turi prižadėt, kad apleisi šią vietą.
– Gerai.
Davė ir antrą krepšį pinigų, o kvailys, parnešęs namon, vėl broliams išdalino. Broliai dabar sako:
– Reikia jį apženyti, nės jis mums daug gero padarė.
Apženijo kvailį. Pastatė gale laukų butelį, aptvėrė daržą.
– Kas, – sako, – į tavo daržą ineis, bus tavo.
Už poros dienų kvailys žiūri, kad jo darže vaikščioja meitėlis. Tuojaus pasišaukė savo pačią, meitėlį paskerdė, mėsą susūdė ir, padaręs taukinę, neša parduoti, sulaukęs prekmečio. Ainant keliu į miestą, žmonės ėmė klausti:
– Ar parduot neši taukinę? Ką prašai už ją?
Kvailys atsigręžęs pažiūrė šnairiai:
– Et, tu daug kalbi, tai nepirksi.
Jam beeinant, žiūri, kad šuo bėga paskui jį.
– Gal pirksi taukinę?
Šuo tuom kartu sustojo.
– A, tu nieko nekalbi, tai jau pirksi.
Dribt pametė taukinę ir nuvėjo sau. Kada sugrįžo namon, pati klausia:
– Ar pardavei taukinę?
– Pardaviau, ale nedėlioj žadėjo pinigus užmokėti.
Sulaukęs nedėlios, kvailys aina į miestą ieškot pinigų. Beaidamas keliu pamatė šunį bėgant – kaip ėmė vytis:
– Atiduok pinigus!
Šuo neturi kur pasidėti, bėga šen ir ten. Viename name ponai lošė iš pinigų ir, palikę kambarį atidarytą, išėjo ant pietų. Šuo į tą kambarį įbėgo – ir kvailys paskui. Ugi žiūri – krūvos pinigų papiltos ant skuomos. Kvailys tuojaus pinigus susižėrė:
– Ai, tu beproti, pinigai yra paskaityti gatavai, o tu nenori atiduoti. Aš už tavęs turėjau tiek daug nusikankyti!
Pareina kvailys namon su pinigais – jau pati jo turi sugavus jautį. Tuojaus, sulaukęs prekmečio, pasirišo jautį ir veda parduoti. Bevedant keliu, žmonės paklausė:
– Ar parduot jautį vedi?
– E, tu daug šneki, tai nepirksi.
Žiūri – pakelėje stovi kryžius.
– Vėply, ko žiūrai, ar pirksi jautį? Tu nieko nešneki, tai pirksi.
Jautį pririšo:
– Žiūrėk, kad ant nedėlios pinigus atiduotai!
Parėjo namon – pati klausia:
– Ar pardavei jautį?
– Pardaviau, pinigus nedėlioje ketino užmokėti.
Sulaukęs nedėlios, nuvėjo pas kryžių:
– Atiduok pinigus!
Paėmęs akmenį, purpt:
– Vėply, atiduok pinigus! Ale palauk, kaip aš tau duosiu į patį snukį, tai tu tada man pinigus atiduosi!
Kaip rėžė, paėmęs didelį akmenį, – kryžius parvirto. Ugi žiūri – po kryžium katilaitis pinigų.
– Matai, vėply, koks tu kvailas. Pinigai paskaityti, o tu nenori pasitraukti. Dabar kiek aš prisikankinau, dar ir tau nereikalingai žandus suskaldžiau.
Kvailys pinigus išsiėmė, parsinešė namon ir gyveno laimingai su savo pačia.
PATEIKĖJAS: Ambrasaitis
FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Daukšiai, mstl., Igliaukos sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Daukšiai, Kalvarijos aps., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 138, Nr. 30
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas