NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4428&OId=2468
PAVADINIMAS: [Apie generolą, kuris namo basas parėjo]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vieno dvarponio sūnus, vardu Upeikas, buvo iššauktas į kariuminę. Atsiuntė jis tėvams grometą, būk jau esąs jenarolu, prašo tėvą, kad atvažiuotų jo pasveikinti. Tėvas nuvažiavęs rado sūnų visai prastu maskolium. Užpykęs ant jo tėvas už apgavimą pasakė:
– Kad tu namon grįždamas batų neturėtum.
Kaip pasakė tėvas, teip ir įvyko. Sūnus ale vėliaus tiesiog paliko jenarolu ir prašo tėvą, kad vėl atvažiuotų jo aplankyti, bet tėvas, vienąsyk apgautas, toliaus nebklausė. Upeikas, jenarolu tapęs, apsivedė su turtinga ir labai gudria pana. Pasilgęs tėvų, Upeikas pasiėmė pats tėvus aplankyti, parprašydamas už pirmą užpykinimą.
Kaipo jenarolas, jis turėjo daug tarnų. Užtat sulig žodžiu viskas grait buvo ant kelio sutaisyta. Vienas batus valioja, kitas vežimą taisa, trečiasis arklius kinkė ir t. t. Pati jenarolienė klausia Upeiko:
– Jei neparvažiuosi graitai, kur aš rasiu tavo tėvynę?
– Aš važiuodamas pagal kelių įkasiu stulpiukus su parašu: „Upeikas jenarolas važiuotas nuvažiavo“. O pati važiuodama perskaitysi ir atrasi, kur mano tėvynė.
Upeikas važiuodamas šalyje kelio statė stulpiukus, kur buvo parašyta: „Upeikas jenarolas važiuotas nuvažiavo“. Pakelyje buvo grintelė, kurioje, sako, būk ragana gyvena ir moka visokius žavėjimus. Kad, važiuojant ar einant pro šalį, sujudina orą, kad negali neužėjęs ing grytelę nėkas pro šalį praeiti. O užėjusiam kiekvienam reikėjo su jąj kortomis luošti. Yra tįnai viena vieta, kur ta ragana, atsisėdusi kortomis luošti, viską atima, led tikt kurs išsprunka su vienais marškiniais.
Teip buvo ir su Upeiku. Jam atvažiavus ties ta triobele, pakilo audra, rodos, kad dangus su žemi maišosi. Upeika jenarolas, kaipo ir kiti, turėjo užvažiuoti ir raganos naguosna kliūti. Bobutė kaip su kožnu svečiu, teip ir su jenarolu elgėsi. Tuojaus padėjo kortas ant stalelio ir pradėjo prašyti jenarolo, kad padėtų jai luošti. Tas, nėko nežinodamas apei jos raganystą, nesitolino nog kortų. Gal būtinai, kaipo ponas, ir įpratęs buvo kortomis luošti. Bobutė, tuojaus atsisėdusi ant savo vietos, padėjo pinkrublinę ant stalo, o neužsileisdamas Upeikas vėl antrą pinkrublinę užtiesė gret tos. Teip ne tik Upeikas pinigus praluošė su ragana, bet arklius, ratus, ant galo ir batus reikėjo palikti ir eiti pėsčiam ir basam ing savo tėviškę.
Parėjęs pas tėvo, gėdydamos sakytis, kad sūnus Upeikas, pristojo už piemenį pas tėvą ožkų ganyt, o ožkų buvo penkios dešimtys. Išmokino jisai tas ožkas, kaip kareivius, muštro. Kad jis suriko: „Kažyvo prunt!“ – visos ožkos susto ing vieną ailę, barzdas atstačiusios stovi nesijudindamos. Kad vėl suriko: „Kažyvo marš!“ – visos ožkos sykiu trak, trak, trak...
Nesulaukdama jenarolienė vyra važiuoja ieškoti tuo pačiu keliu, kur buvo stulpeliai su parašu: „Upeikas jenarolas važiuotas nuvažiavo“. Privažiavus tą raganos triobelę, turėjo apsistoti, nes mat audra pakilo, kaip ir kiekvienam praeinančiam. Inėjus ing vidų, sėdo su ragana kortoms luošti. Luošdama jenarolienė suprato, kad ir jai reiks nešt kuodą pėsčiai. Privertė raganą, kad apsimainytų sėdynėms. Atsisėdus ant raganos vietos, ne tiktai atsiėmė savo daiktus, kuriuos buvo praluošusi, bet ir savo vyro. Išvažiavusi jenarolienė toliaus randa tiktai ant tvoros baslių parašą: „Upeikas jėnarolas pėsčias nuėjo“. Atvažiavus ing vyro tėvynę, pasiprašė ant nakvynės, nesisakydama, kad tai marti jų, ir neklausė apei Upeiką, bet dairos, kame kas yra ir ką jos vyras dirba. Nors ir nepažįstamą pakeleivę, bet matydami tėvai, kad jinai yra labai turtinga, priėmė su guodone, ir vakare, arbatą geriant, pasigyrė tėvas viešniai, kad turiąs tokį gerą piemenį ožkoms ganyti, kad visas ožkas išmokinęs maskolišką muštrą.
Ant rytojaus jenarolienė žiūri par langą, kaip piemuo ožkas muštravos. Upeikas, kaip visados, palaidęs ožkas, botagu supokšijęs, sušuko:
– Kažyvo prunt!
Visos ožkos sustojo ing ailes. Vėl, supokšijęs botagu, užriko:
– Kažyvo marš!
Visos ožkos, barzdas pastačiusios, trak, trak, trak... Jenarolienė, pažinusi, kad tai jos vyras, atsidariusi langą, paklausė:
– Upeikai, keno geriaus būti jenarolum: ar vaisko, ar ožkų?
Upeikas, pažinęs savo pačią, o gėdydamos, kad ožkų piemenim pastojo, nežinojo, ni kur dingti. Bet pasku jau prisipažina ėsąs sūnum. Nuo to laiko ožkų jau nebeganė. Tėvas iš džiaugsmo, kad tai jo sūnus atsirado, kurį nebetikėjo matyti, pakėlė didį balį, suprašė daug svečių, ilgai baliavojo. Ir man teka ten būti. Gėriau, valgiau kartu su visais svečiais, nes aš mat buvau už virėją. Kaip aš grįžau namon, tai man ponas dovanojo šiaudų ratus, vaškinę kumelę, sviesta kepuraitę, paperinę suknią ir stiklinius batus. Važiuojant par miestą, žydų ožkos apipuolė ir suėdė man ratus. Užsėdau raita joti – nuo subinės ištirpo kumelė. Užėjo lietus – užlėžo mano suknią ir pati sušalau. Užėjau į karčemą sušilti – ištirpo mano kepuraitė. Palikau ant vienų batų, bet ir tie, ainant Tilžės mieste par geležies tiltą, sudužo, ir palikau be nieko, kaip neturėjau, teip ir neturiu.
FIKSUOTOJAS: Teklė Augustinavičiūtė-Tamošaitienė
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Rozalimas, sen., , Pakruojo r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Rozalimo prp., Panevėžio aps.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 305, Nr. 34
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas