NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4467&OId=2503
PAVADINIMAS: [Apie deivių ir žmonių bendravimą]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Šeduvos parapijoje yra sodžius Raginėnai. Tas sodžius stovi ant krašto upės Daugyvenės, par jį aina vieškelis nu Rozalimo ant Šeduvos. Iš kairios nu vakarų yra kalnas ant Daugyvenės krašto, piliakalniu vadinamas. Pri Daugyvenės nu pietų – pušynėlis, užimans trijų margų vietą. Pagal tą kalną pri Daugyvenės pradžioje XIX amžiaus dar tebegyveno deivės, teip sako žmonys, kurie dar atmena. Vakaro laiki, saulei nusileidus, nedrįsdavo nei vienas žmogus pasilikti laukuje, ba deivės tojaus draskydavo. O jei par nelaimę atsitikdavo pavėluoti, tai tas aidavo rankas sunėręs, poterius kalbėdamas. O jos, tos deivės, visados saulei nusileidus iš to kalno išlindusios, Daugyvėnėje drapanas velėdavo. Kuris, aidamas pro šalį, jas paerzindavo, tą vydavo, o kuris „Padėk, Dievi“ pasakydavo, tam jos atsako: „Ką padėjai, pasijimk“. O ant rytojaus aik tuomi pačiumi daiktu, tai rasi ar juostą, ar pirštines, ar ką kitą kokį daiktą paliktą, kurį gali pajimti.
Vienas žmogus, radęs tokium būdu juostą, pasigyrė savo draugui:
– Štai kokią gražią juostą man paliko pagal kalną.
– Kad jos sveikos būtų, – draugas tyčiodamos sakė, – o kad niekas nesulauktų, kad aš nu tų velnystų imčiau dovaną.
Tuojaus pribuvo kaip viesulas, o žmogus led suskubo įbėgti į triobą, o deivė įpykusi tai išrovė vartus kiemo su visais stulpais lėkdama laukan.
Jei kuris iš ūkinykų pasilikdavo ar rugių nenupjovęs, ar vasarojaus nesugrėbęs, ar linų nenurovęs, arba kokį kitą darbą, tai vakari eidamas namo sakydavo: „Kad ryto atėjęs rasčiau sulygintą savo darbą su kaimyno, tai deivelėms ar raguolių bliūdą, ar kiaušynienės pusbliūdį į kalną atneščiau“. Ant rytojaus rasdavo ar rugius nupjautus, ar kitą darbą padirbtą.
O atnešus minėtą valgį reikdavo padėti ant kalno su bliūdu ir eiti sau, o paėjus pradėdavo šaukti: „Palauk, sūdyną atsijimsi!“ Išvalgę valgį, bliūdą dadavo atgal.
Pirma keliolekos metų buvo atvažiavę nežinoma iš kur galvočiai ir norėjo tan piliakalnį kasti. Pamėginus jėms kasti ravą, naktį par sapną kažin kas pasakė:
– Jei atitikste vietą gerą, tai paliksit labai turtingi, o jei blogą, tai visą sodžių sunaikinsit.
Tokiu būdu ir nustojo kasti, o ravas ir dabar tebežyma ant kalno.
Tapęs klebonumi, kunigas Monkevičius Šeduvoje, atvažiavęs į Raginėnus, pašvintė laukus, tai tada matė nekurie žmonys tas deives išeinant iš to kalno, parbridusias par Daugyvenę, einančias ant Kleboniškių girelės, verkančias ir dejuojančias:
– Aikme, sesutės, jau ir čionai, tame kalnyje, mumis nebėra vietos.
Nu to laiko jau niekas nebemato deivių.
Tai tikri atsitikimai.
FIKSUOTOJAS: Teklė Augustinavičiūtė-Tamošaitienė
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Litkūnai, k., Rozalimo sen., Pakruojo r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Litkūnų k., Panevėžio aps.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 341, Nr. 5
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas