NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=503&OId=189
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio 1860
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[VARGŠAS KYVYTIS]
Kaime Trūksubiniuose gyveno devyni gaspadoriai. Visi buvo bagoti, tik vienas labai biednas, vadinosi Kyvytis. Neteko jis pavasari pašaro. Išsivedė savo karvute (tik vieną gyvuli turėjo) in girią, te kirto bortele šakutes ir šėrė savo karvutę. Kaip tai žinoma, kad pavasarį parlekia pempės. Tas paukštis, pamatęs ar kokį gyvulį, ar žmogų, neduoda pakajaus. Lakstydama ties galva Kyvyčio, rėkė:
– Kyvi, kyvi...
– Ak dieve mano, negana, ką žmonės iš manę šidija – ir tas paukštis neduoda spakainasties! – tarė biedniokas. Užpykęs an paukščio, kaip leis in jį savo bortukę, kuri puldama tropijo an galvos karvės. Tas jo paskutinis gyvulėlis nusispardė. Nuėmė skūrą, mėsą parnešė namo an valgio. Skūra gerai išdžiūvo – nešė ją in miestą parduot. Te užėjo pirmiausia pas bagotą kupčių, ale nerado jo namie, tik pačią labai jauną, gražią, su jaunikiu gulinčią.
– Gražu labai gulėt su jaunikiu... Tegul parvažiuos pats – pasakysiu jam viską, – tarė Kyvytis.
– Susimildamas, tik nesakyk: duosiu tau tris rieškuči
– Duok man pinigus, tai nieks nežinos.
Kyvytis prisipirko visokių gyvulių, jau nebuvo biednas. Susirinko gaspadoriai karčemoj an kuopos, kur buvo ir Kyvytis.
– Pasakyk, susiedai, – tarė, – iš ko tu teip pralobai?
– Iš skūros karvės, – atsakė. – Kad žinotumėte, labai brangios skūros galvijų mieste: už vieną skūrą gavau tria rieškučias raudonųjų.
– Ką jis už vieną skūrą tiek pinigų pelnė, mes turim daugiau galvijų – išpjausim visus, parduosim skūras, daugiau gausim pinigų. Ak, teip visi padarė. Nuvažiavo in miestą, sustojo su savo tavorais vidur rinkų. Ale nieks jiem nedavė tiek pinigų. Juokėsi žydai. Turėjo parduot skūras už tokią cienią, kaip už visas skūras duoda. Užpykę labai, parvažiavo namo, nuėjo pas Kyvyti, sumušė, sugriovė jam kaminą, pečių:
– Tegul tas apgavikas sušals, dabar žiema aštri!
Ale Kyvytis ir iš to pelno turėjo. Davė pasiūt ilgą, tik laibą maišelį skūrinį, pripylė jį arti pilnio zuzuliais nuo pečio, ant viršaus pripylė raudonųjų, teip kad nebūtų matyt zuzuliai. Nuvežė pas vieną kupčių labai bagotą savo maišelį ir prašė, kad jį pakavotų skiepe tarpe savo pinigų. Parodė prie svietkų, kad maišelis pilnas pinigų.
– Aš, – pasakė Kyvytis, – važiuosiu in svetimas šalis – tegul bus pas tave mano pinigai.Kupčius su didele meile priėmė. Už pusės metų pargrįžta neva iš kelionės ir prašo, kad atiduotų maišelį. Tuoj nuėjo su kupčium in skiepą. Kyvytis pražėrė no viršaus pinigus.
– O kas tai? – pasakė.– Mano pinigai pavirto in molius!
Pašaukė svietkus – mato visi, kad apgautas Kyvytis. Turėjo anas kupčius pripilt pilną maišelį pinigų.
Gaspadoriai, argu susiedai, vėl dyvinosi, kad da labjau Kyvytis pralobo.
– Dėkui jums, susiedai, kad man pečių sugriovėt: gavau daug pinigų už tuos molius.
Pamatę daug aukso kaip ledo, pasikusino, sugriovė savo pečius, kaminus ir nuvežė in miestą molius parduot. Ale kas matė – nieks nedavė už maišą zuzulių nė dvylekio, turėjo išmest an lauko.
Pargrįžę namo, pastanavijo Kyvytį papjaut. Kas apgaus Kyvytį: pajuto, kad susiedai mislija apė jo smertį. Žinodavo susiedai, kad jis gulėdavo su pačia no krašto. Jis, suuodęs jų norą, guldavo no sienos. Atėjo nakčia susiedai, brūkšt ir nukirto galvą pačiai. Kyvytis dėlto liko gyvas. Aprėdė savo pačią, paėmė kelis gorčius cibulių, grybų džiovintų ir nuvažiavo an turgaus. Te sustojo an rinkų, pati sėdi aprišta (ba tai buvo žiema). Padėjo jai an kelių gorčių, atrišo maišelį su cibuliais, o pats iš tolo vaikščiojo.
Eina pro vežimą bulmistras su slūga. Pamatė, kad labai dailūs cibuliai ir grybai.
– Po kam, boba, cibuliai? – paklausė.
Toj tyli. Kitą rozą vėl paklausė – nieko neatsako. Trečiu rozu – tyli. Kaip duos lazda per galvą – boba lapt ir suknipo. Kyvytis pradėjo rėkt, kad bulmistras užmušė pačią.
– Tylėk, durniau, duosiu tau daug pinigų.
Kyvytis vėl pelnė pinigų, pačią gražiai pakavo j o ten mieste. Kaip nusidyvino kaimynai, kad pamatė jį gyvą.
– Matote, – pasakė Kyvytis, – ne mane papjovėte, ale mano pačią. Kad žinotumėte, kaip dabar brangiai moka aptiekoj už moteriškes! Gavau maišelį pinigų.
Tie vėl pasigundė: išpjovė savo pačias ir nuvežė in aptieką. Ale ką tik pabėgo iš miesto, ba norėjo juos pasodyt in festungę.
– Jau dabar skandysim Kyvytį – tiek mus apgavo!
Indėjo jį in maišą, užrišo, užsidėję ant rogučių, vežė. Sustojo prie karčemos, inėjo atsigert snapso, o Kyvytį paliko lauke.
Važiuoja žydas karabelnykas. Kyvytis maiše pasakė:
– Oi dieve dieve, nei aš rašyt, nei skaityt – mane nori karalium uždėt.Karabelnykas išgirdęs jį teip šnekant:
– Klausyk, žmogau, aš noriu būt karalium.
– Tai gerai. Atrišk mane, o tu lįsk in maišą, – atsakė Kyvytis.
– Ale klausyk, nieko nesakyk, nešnekėk, kad nepažintų tavęs.
Kyvytis insisėdo in jo vežimą, parvažiavo namo. Gaspadoriai vieni liko karčemoj, o kiti išėjo kirst eketės, ba netoli už kalnelio buvo gili upė. Atveža jau Kyvytį, paleido in eketę – numarmėjo karabelnykas. Džiaugsmas didelis buvo po visą kaimą.
Iš ryto saulutė švietė – mato susiedai, kad ant tvorų Kyvyčio kas raudonuoja (ba Kyvytis iškarstė skepetas karabelnyko).
– Kas tai yr? – pasakė visi. – Eime pažiūrėt.
Inėjo in stubą – pamatė ant sienų abrozus, zerkolus, o Kyvytis švilpauja vaikščiodamas kaip po pakajus.
– Matote, jūs mane paskandinot. Girdėjot, kaip prancūziškai šnekėjau? Tai vis targavojau su kupčiais šituos daiktus.
– Eikime ir mes – argi mum nenusiduos toj štuka?
– Na, klausykit, – tarė Kyvytis, – tegul desetnykas pirmiausia lenda in eketę. Jei jis ras te daug tavorų, tai iškiš ranką.
Eina visi prie eketės. Šoko desetnykas, ale jis iškišo ranką, burbuliuodamas kokius žodžius, kad jį ratavot. Visi durniai šoko ir nuskendo. Tada Kyvytis buvo labai ščėslyvas, paįrotijęs savo neprietelius. Paėmė kitą pačią, vaikų prisidirbo, ba su pirma neturėjo. Ir aš ten buvau, su kačerga pinigus žarsčiau. Valgiau, gėriau, ale burnoj nieko neturėjau.
FIKSUOTOJAS: Mikalojus Akelaitis
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 21
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 21.