NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5146&OId=3125

PAVADINIMAS: [Slibino nugalėtojas ir neištikima žmona]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk vienas kareivis tarnavo karaliui dvidešimts penkis metus. Aidams namon – kaip kitąsyk turėdavo ait kelis metus, – ale vienam daikte priėjo tokį dvarą. Aptvertas visas geležies tvora – niekur jis negali užeit. Ale, ilgai beieškodams, rado jis tokias mažas durukes. Užėjo ant dvaro, išvaikščiojo visą – nerado nė jokią gyvą dūšią! Nuėjo į pakajus – rado ant sienos kabant kankles. Jis nusikabinęs paskambino – tuojaus stojo pas jį karalius to dvaro. Tas karalius sako:
– Kareivi, ko reikalauji?
Tas kareivis persigando iš to, o tas karalius sako:
– Kareivi, nenusigąsk! Ar tu pas mane neliktum patarnauti metus? Aš tau duosu algos šimtą raudonųjų. Ateisi pas stalą – bus tau gert ir valgyt. Pas mane nieko neveiksi, tik pašersi žirgą – ant dienos duosi gorčių avižų – ir nuvalysi.
Tas kareivis pasimislijęs sau sako: „Tarnavau ten tiek metų – nieko neturu, dar prabūsu metus, gausu šimtą – nors turėsu ant kelio“. Sako tam karaliui:
– Na, tai galėsu likti.
– Gerai! Tai čion tarnaukie, o kad pasibaigs metai, tai kankles paskambink, tai aš būsu pas tave.
Tas karalius iš akių prapuolė, o tas kareivis tur gert ir valgyt. Daugiau nieko neveikia – žirgą tą pašeria, nuvalo. Atėjo metai. Tas kankles paskambino – tas karalius tuojaus stojo pas jį, sako:
– Kareivi, gerai ištarnavai tą metą – lik dar ant vieno meto. Aš tau duosu du šimtu raudonųjų, ir duok tam žirgui ant dienos po du gorčiu avižų ir nuvalyk.
Jam, kaipo kareiviui, tas darbas gerai patiko – liko dar ant vieno meto. Tas pons vėl prapuolė, o jis sau geria, valgo – ir visas jo trūsas tik vis apie tą žirgą.
Perėjo metai antri, tas kareivis, paėmęs tas kankles, paskambino – tas karalius vėl stojo pas jį, sako:
– Kareivi, pratarnavai gerai du metu – lik dar trečią metą. Aš tau duosu tris šimtus raudonųjų, ir tu tam žirgui duosi po tris gorčius avižų ir teipgi jį nuvalysi.
Pasimislijo sau: „Buvau du metu – dar pabūsu ir trečią: turėsu nors dikčiai pinigų!“
Ilgai trumpai ten buvo – pratarnavo ir trečią metą. Paėmęs tas kankles, paskambino – tas karalius stojo prie jo:
– Na, kareivi, pratarnavai tris metus, dabar galėsi aiti. Duosu aš tau marškinius, skepetaitę ir tą žirgą. Su tais marškiniais kad apsivilksi, tai tu daugiau pajiegsi kaip pusė svieto. O kad tu aisi per ugnį, su tąj skepetaite mosterk, tai atšoks ugnis.
Kareivis, paėmęs tuos marškinius, skepetaitę, pasakė ačiū tam karaliui už jo dovanas, užsėdęs ant to žirgo, išjojo savo keliu. Jis bejodams nujojo į vieno karaliaus dvarą – žiūri, kad visas dvaras juodai aptaisytas. Klausia:
– Kas tai yra, kad čion šits miestas teip baisiai išrodo?
Jam atsakė tas karčemorius, pas katrą jis buvo sustojęs:
– Ką čion teip nebus liūdna: karalius jau trečią dukterį tur duot ant prarijimo smakui.
– Tai durnas karalius: duoda dukteris smakui... Kad manęs prašytų – aš ją išgelbėčiau.
Kaip tik išgirdo karčemorius iš jo žodį, tuojaus davė žinią karaliui, kad čion atvykęs kasžin koks ateivis ketin dukterį išgelbėt nuo smako. Karalius tuojaus su muzike, su didele paroda aina pas jį. Atėjęs klausia:
– Ar tu galėtum išgelbėt dukterį mano nuo smako?
– Galėsu!
Tuojaus jį pakvietė į savo dvarą, ir laukia tos dienos. Atrašė smakas gromatą, kad jau vežtų dukterį, o tas kareivis sako:
– Dar turim laiko.
Bankietavoja jie sau namie. Atrašė smakas kitą.
– Dabar, – sako, – jau galit vežt.
Jau ją veža, o smakas nesulaukdams jau aina jos ieškot. Patiko smaką ant kelio. Dar buvo už pusmylio, tai smakas pradėjo ugnia leist. Kareivis tąj skepetaite mosterėjo – prapuolė ugnis. Kada jau artyn smakas šoko ant to kareivio, jis kaip tą smaką pastvėrė, tai kaip kokią plunksną parnešė į to karaliaus dvarą. Išmūrijo drūtą mūrą, tam mūre tokį stulpą pastatė ir tą smaką ten prirakino. O tą kareivį tas karalius apženijo su tąj dukteria.
Tas smakas dabar tenais būna prirakintas. Toj karaliūniūtė tą kareivį nelabai kentė, nes jau jis buvo nejaunas ir iš prastų žmonių. Ji, būdavo, pasiverčia į pelę ir lenda pelės vola pas tą smaką į tą mūrą pasišnekėt. Tas smakas klausia jos, iš kur jis tą drūtumą gavo:
– Kad aš pajiegiau teip kaip trečia dalis svieto, o jis mane teip kaip plunksną nešė. Tu pas jį pasiklausk, ar jis tau nepasakys.
Anoj, atėjus pas savo vyrą, klausė:
– Pasakyk tu man, iš kur tu tokį vieką turi, kad tu tokį baisūną smaką parnešei?
Tas kareivis, nieko pikto neprijausdams, sako:
– Aš turu tokius marškinius, tai kaip aš su jais apsivilkęs, tai aš labai drūtas.
Pati jam sako:
– Pasidėk tuos marškinius: dabar tau tokios didelės drūtybės nereikia, nes kaip jie nupliš, tai kur kitus tokius marškinius gausi?
O jis, nedasiprotėdams, ką jam jo pati piktai mislija, ėmęs tuos marškinius ir pasidėjo. O jo toj pati tuos marškinius nuo jo pavogė, o jam padėjo kitus tokius ir, pasivertus į šešką, nunešė juos smakui. Tas smakas, tais marškiniais apsivilkęs, kaip pasikrutino – tas mūras sugriuvo, ir jis pasileido nuo savo ryšio. Atėjo smakas prie to kareivio, tuojaus leido į jį ugnia. Šits skepetaite mosterėjo – ugnis prapuolė. Mato smakas, kad jis ugnies nesibijo, – šoko vieku prie to kareivio, pagriebęs jo kaulus iškratė...
Tas žirgas, pamatęs, kad jau tam kareiviui labai negerai, šoko prie to smako. Tol mušė smaką, pakol to kareivio kaulus turėjo sudėt jam į krepšį, kurį jis turėjo po kaklu pakabintą, nes dar anas karalius išleisdams jam po kaklu pakabino, kaip dovanojo jį kareiviui. Tas žirgas su kaulais pas savo karalių nubėgo. Tas karalius į tuos kaulus pūsterėjo – stojo vėl gyvas! Sako tas karalius:
– Aš tau sakiau, kad nė jokiai bobai teisybės nesakyk. Dabar matai, ką tau boba padarė. Dabar, – sako, – aš padarysu, kad tu galėsi pasiverst, į ką tik norėsi.
Ir papasakojo, ką tur su tuom smaku daryti.
– Dabar, – sako, – galėsi ait sau. Aš jau tau to žirgo neduosu, nes tu jo nevertas.
Išėjęs pasivertė tas kareivis paukščiu. Lėkė lėkė, kaip nubodo – zuikiu bėgo ir jau atbėgo į savo karalystę netoli to miesto, kur tas smakas. Užėjo pas vieną žmogų, sako:
– Žinai ką? Aš pasiversu į žirgą, tu mane vesk parduot karaliui – tu gausi gerai pinigų už mane.
Tas kareivis pasivertė į žirgą labai dailų su aukso karčiais ir aukso plauku. Tas žmogus nuvedė jį į karaliaus dvarą parduoti. O tas smakas buvo karalium tos žemės ir gyveno su jo pačia. Pamatė tas smakas, kad atvedė tokį gražų žirgą, – jis jį nupirko. Parvedęs pastatė stonioj, o atėjęs pas pačią, sako:
– Aiva pažiūrėt, kokį gražų žirgą pirkau.
Atėjo toj į stonią, sako:
– Jau čion žirgas... Ale žiūrėk, kokios jo akys! Žiūrėk, kad tu jį nužudytum, nes jis mirtį prirengs!
Jau ketina tą žirgą peršaut. O tarnaitė išgirdus nubėgo pas tą žirgą ir verkia nuo jo gražumo. Prašnekėjo žirgas:
– Ko verki?
Sako:
– Žirgeli, koks tu gražus, o jau tave nušaus tuojaus.
Sako:
– Tai nieko. Kaip mane šaus, tu stovėk toliaus, tai iššoks lašas kraujo ant tavo žiurkšto. Tu tą žiurkštą pakask po pakajų langais.
Teip ir buvo. Kaip šovė – lašas kraujo atlėkė jai ant žiurkšto, o ji tą žiurkštą nunešus pakasė po pakajų langais. Iš po nakties išaugo labai graži rožė.
Atsikėlęs ant rytojaus karalius žiūri, kad tokis gražus rožių krūmas išaugęs, o niekados jo tenais nebuvo, o teip gražiai žydi. Pašaukė pačią:
– Aik šen pažiūrėt, kokia graži rožė po langu.
Toj atėjus sako:
– Vai, čion rožė... Žiūrėk, koki jos lapai. Žiūrėk, kad tu ją iškirstum, nes ji tau galą padarys.
Sako smakas:
– Per tave tokį gražų žirgą turėjau nužudyti, dabar ir rožę...
– Vai, tu kirsk ją, nes ji tau mirtį padarys.
Negali ją perginčyt – jau ais kirsti. O toj merga, atėjus pas tą rožę, sako:
– Rožele, jau ateis tave kirst.
Prašnekėjo rožė:
– Tai nieko, kad ir mane kirs. Ale kaip kirs, tai viena skiedra toli lėks. Tai tu tą skiedrą nunešus įmesk į ažerą.
Atėjo ją kirst. Kaip tik kirto, viena skiedra toli lėkė. Toj merga tą skiedrą paėmus nunešė ir įmetė į ažerėlį. Iš tos skiedros pasivertė labai graži antelė. Plaukioja po vandenį vieną dieną, antrą. Trečią dieną ateina smakas maudytis. Pamatė, kad labai daili ančiukė plaukioja pakraštij, – aina jis ją pagaut. Kaip smakas prie jos, toj antaitė vis tolyn į vandenį! Kada jau jį nuviliojo toli nuo krašto, pati palėkė, tuojaus tais marškiniais apsivilko, tą smaką pagriebęs sudraskė į šmotus, o nuėjęs į pakajus, paėmė tą savo pačią, išvedė į laukus, liepė sukrauti didelį laužą malkų, uždėjo ją ant jų ir sudegino. O tas kareivis, apsivedęs su tąj tarnaite, karaliavo ant tos žemės iki pabaigai gyvenimo savo.

(Julius Ališius iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Julius Ališius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 334-339, Nr. 9
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal