NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5306&OId=3279
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kaip tik patėmys ligonį mirštant, tuojaus iš buto išneša visokias sėklas, manydami, jos nedygsiančios. Ligoniui ilgai merdint ir kankinantės, ištraukia jam iš po galvos pagalves ir daro skylę lubose ties lova, idant dūšia greičiau ir liuosiau danguosn nulėkt galėtų. Mirštančiam duoda rankon uždegtą vaško žvakę, pašventintą dienoje Šv. Panos Grabnyčinės. Numirus tuojaus numirėliui užspaudžia akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų anan svietan. Numazgoję ir aprėdę lavoną, guldo jį ant lentos ir rankosna duoda jam paveikslą kokio nors šventojo. Ten jis gul, iki taps padarytas grabas, kursai daugiausiai iš šešių sukalamas lentų ir viduj išmuštas audeklu, kurį įkapiais vadina. Po galva duoda pagalvę, prikimštą drožliais, arba skiedromis. Ties numirėliu nuolatai garbsto viena kita iš genčių ir apraudoja dorybes numirėlio. Jeigu giminėje nėra patogios raudotojos, tai pasikviečia nors svetimą. Pati, apraudodama savo vyrą, sako: „Kur tu pasidėjai, balundeli mana baltasis, kurioj šalėj nuskridai? Tu man geru buvai, tu mani negiojai (=nešiojai?), tu mani lingavai, o dabar nėra tavęs! Kur aš pasidėsiu, pri ko prisiglausiu? Prisiglausčiau pri synas – syna kyta (= siena kieta), prisiglausčiau pri medžia – medis lenkias. Prisiglausčiau pri akminia – akmū šaltas... Nėra tavęs, dyvmedeli žaliūkeli, nėra tavęs, ųžūleli jaunasis, mūsų kaima gražybė...“ Teipogi yra giedamos per šermenis giesmės, „giltinių raudomis“ vadinamos, kuriose teipgi yr apgarbstomas velionis.
Kapinėsna lydint, eina drauge ir raudotojos, o gieda daugiausia litaniją apie „visus šventus“. Palaidojus keliama puota ir gėravimas.
Žemaitijoj ir Prūsuose jaunikaitį laidodami duoda jam bizūną po juosta, mergeles – su vainiku ant galvos, o kūdikius apibarsto visokiomis kvietkomis laukinėmis.
Tūlose vietose, vežant numirėlį, ant žirgų vyrai šalimis joja. Jojikai kardais apsiginklavę ir be paliovos jais mosuoja, rėkdami: „Ei, ei...“
(L. Jucewicz. Litwa pod względem starożytnych zabytków etc. Wilno, 1846, str. 293–5.)
PATEIKĖJAS: Liudvikas Adomas Jucevičius
FIKSAVIMO METAI: 1846
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 98-99, Nr. 14
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: L. Jucewicz. Litwa pod względem starožytnych zabytkow etc. Wilno, 1846, str. 293-5.