NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5933&OId=3751
PAVADINIMAS: [Apie septynis brolius varnus]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie septynis brolius varnus]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas žmogus su pačia, turėjo jiedu septynetą sūnų. Jiems vis buvo negana: jie norėjo, kad jiedu sulauktų nors vieną dukterį del džiaugsmo.
Neilgai kiek praėjus, gimė duktė. Tėvas nusiuntė vyriausią sūnų in upę, kad parneštų vandenio pakrikštyt. O paskui jį nubėgo ir anie šeši. O kad pradėjo semt, paskandino uzbonėlį. Dabar jie netur kuom pasemt, o nė viens neina namo. Tėvas negali sulaukt. Sako:
– Mergaitė silpna – numirs be krikšto, o tie vaikai turbūt kur siaučia.
Išėjo da sykį laukan – vis nematyt. Užkeikė:
– Kad jūs, – sako, – pavirstumėt in varnus visi, jūs neprieteliai, – ką jūs ten veikiat?..
Tie vaikai tuo visi ir išlėkė, pasivertę in varnus. Nors tas tėvas ir kaip gailėjos, bet nieko negalėjo jų gelbėt.
Kada toliau jau ta mergaitė užaugo, jai tėvas pasakė, kad
– Tavo septyni broliai išlėkė juodvarniais.
Kaip tik išgirdo toj duktė, kad jos yra septyni broliai juodvarniais, pasirengė ait juos išgelbėt. Pasijėmė no tėvų žiedą atminčiai, kepalaitį duonos ir puodelį pasemt vandeniui, išėjo iš namų. Ėjo gana toli, nuvėjo in patį kraštą žemės pas saulę paklaust. Bet jai buvo per karšta, negalėjo priait paklaust, kur jos septyni broliai. Ji no saulės – pas mėnulį. Mėnulis buvo per šaltas. O mėno kaip tik pamatė ją – ir sakė:
– Kas čia smirda žmogiena?
O toj išsigandus nubėgo pas žvaigždes. Žvaigždės ją prijėmė maloniai. Jos sėdėjo visos an atskirų suolelių. Ji jų paklausė apė savo septynis brolius. Jos visos sykiu atsakė, kad „nežinom“. O kad pasirodė aušrinė, tai jai pasakė, kad
– Tavo broliai – ten ir ten, stikliniam kalne. Ale tu ten negalėsi užlipt: tau bus slidu. Tai aš tau duosu šitą abrūsėlį, tai tu jį pasitiesi, tai tau nebus slidu.
Padėkavojo mergina aušrinei ir išėjo toliau. Atėjo pas tą kalną, užlipo an kalno – vartai užrakyti, rakto nėra, ineit negali. Pamislio su tikra vilčia: mažu su pirštu galės atrakytie. Inkišo pirštą – ir atrakino. Inėjo in kalną. Ten ji patiko virėją seną. Sako anas:
– Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
– Atėjau ieškot savo brolių septynių.
Sako virėjas:
– Jų dabar nėr namie. Jei tu norėtum juos matyt, tai turėtum palaukt. Tai aikšę in vidų.
Ji atėjo in savo brolių gyvenimą ir laukia. Virėjas atnešė visiem po torielką, pripildytą valgių. Ji no visų torielkų po biskį nuvalgė, o in paskutinę torielką inleido žiedą.
Susyk susimaišė oras, sušvilpė sparnai – parlėkė tie septyni varnai. Tuo sėdo prie savo torielkų. Viens sako:
– Kas iš mano torielkos valgė?
Kits žiūrėdams ir sako... Ir teip visi sako:
– Kas čia galėjo valgyt iš mūsų torielkų?
Septintasis kada išvalgė iš savo torielkos, pamatė savo tėvų žiedą o sako:
– Čia mūs tėvų žiedas. Gal būt, kad čia mūs sesutė atėjo.
O vyriausias pratarė:
– Kad tai ji būtų atėjus, mes būtume liuosi no to užkeikimo.
Toj jų sesuo stovėjo už durių. Kada ji pasirodė, tuo jie pametė varnų plunksnas. Koks ten buvo sveikinimas, kokios linksmybės! Tada visi sveiki sugrįžo pas tėvus.
PATEIKĖJAS: Aidukaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1905
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 268-270, Nr. 173
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas