NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6278&OId=3955

PAVADINIMAS: Caparis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Ki­tą kar­tą se­nuo­se dar lai­kuo­se gy­ve­no viens žmo­gus tarp­miš­kiuo­se vien­kie­me ir ug­dė vien­tur­tį sū­nų, var­du Ca­pa­rį. Ca­pa­ris iš­au­go į la­bai di­de­lį vy­rą ir ne­iš­pa­sa­ky­tą spė­ką ran­ko­se tu­rė­ja teip, kad, po miš­ką vaikš­čio­dams, meš­kas ir le­vus už uo­de­gos nu­grei­bęs į že­mę tran­kė, bet sa­vo tė­vą la­bai my­lė­ja, jo klau­sė ir bi­jo­ja, nes ma­žiau­si­me su­ba­ri­me prieš tė­vą dre­bė­ja. Ca­pa­rio tėvs, kaip pats nie­ko nemo­kė­dams, teip ir sūnaus sa­vo nie­ko neiš­mo­kė, nė apė ko­kią ti­ky­bą, nė apė ko­kią pa­sau­lės gud­ry­bą, tik­tai ką apė sa­vo na­mi­nius rei­ka­lus. Tė­vui la­bai pa­se­nus prisėja ko­jas pa­sta­ty­ti (nu­mir­ti). Ca­pa­ris, kaip pa­ma­tė sa­vo tė­vą nu­mi­ru­sį, la­bai jo gai­lė­jo­si ir ver­kė. Kaip pir­mu, teip ir da­bar my­lė­da­mas sa­vo tė­vą, mis­li­ja, kur ano kū­ną pa­dė­ti, kad nieks jį ne­už­ka­bin­tų. Ca­pa­ris vaikš­čio­jęs po mišką, ieš­ko­dams, kur tik­tai di­des­nis ąžuols, o at­ra­dęs at­ne­šė sa­vo tė­vo kūną. Iš­ro­vęs ąžuo­lą, te­nai pa­ka­sė tė­vo kū­ną ir vėl at­so­di­na ąžuo­lą, o su­rin­kęs vi­so­kių pa­ga­lių, me­džių, kel­mų, sprun­gu­lių, ap­kro­vė di­džiau­sį lau­žą apie tą ąžuo­lą, po ku­rio pa­gul­dyts jo tėvs, kad nieks ne­ga­lė­tų pri­ei­ti pri tė­vo ka­po.

PATEIKĖJAS: Butkus

FIKSAVIMO METAI: 1919

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 33-34. Nr. 7. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal