NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6518&OId=4095

PAVADINIMAS: [Du broliai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­nas ka­ra­lius su­lau­kė du sū­nu, ku­riuo­du jei tik pri­siar­tin­da­vę prie sve­ti­mų vai­kų, tai tie ir nu­mir­da­vę. Tėvas, da­si­ži­no­jęs apė tai, pa­gai­les­ta­vęs, kad jam Dievs neda­vė ge­rų vai­kų, ėmęs juos ir iš­va­rė svie­tan. Iš­jo­jo. Vie­nas jų, Jo­nas ka­ra­lai­tis, be­jo­da­mas ir ap­si­nak­vo­jo gi­rio­je pas to­kią bo­bą.
Ant ry­to­jaus iš­ėjo ant me­džiok­lės. Pa­si­ti­ko zui­kį. No­rė­jo šaut, ale tas at­si­pra­šė ir da­vė jam zui­ku­tį, ku­rį jis in so­dą, mū­ru ap­tver­tą, įlei­do. Ant ry­to­jaus ir ki­to­mis die­no­mis jis to­kiu pat būdu ga­vo vil­ku­tį, meš­ku­tį ir le­vu­ką, ku­rie gra­žiai ta­me dar­že au­go.
Teip ten pas se­nu­tę be­gy­ven­dams, jis da­si­ži­no­jo, kad vie­nas ri­cie­rius už­mu­šęs vie­ną sma­ko vai­ką, už tai sma­kas per­py­kęs ka­ra­liui įsa­kęs: jei neduos sa­vo vy­riau­sios duk­tės, tai bū­sian­ti vi­sa ka­ra­lys­tė iš­pjau­ta. Tai gir­dė­da­mas ka­ra­lai­tis pa­si­ry­žo tą mer­gą iš­gel­bė­tie ir, tuo­jaus sė­dęs ant sa­vo grei­to­jo žir­go, kaip žai­bas ant dan­gaus at­si­dū­rė už šim­tų my­lių pa­ma­rė­je, kur sma­ko sūnus tri­gal­vis tu­rė­jo pra­ryt tą mer­gą, ir tri­mi kir­ti­mis nu­kir­to sma­kui galvas. Ki­tą kar­tą nu­kir­to ant­ram­jam sma­ko sūnui pen­kias gal­vas ir iš­gel­bė­jo ka­ra­lai­tę. O tre­čiu kar­tu se­ną­jį sma­ką su dvy­li­ka gal­vų už­mu­šant, pa­gel­bė­jo jam ir tos jo už­au­gin­to­sios žvėrys, ku­rias jis, ka­rėn iš­si­reng­da­mas, bu­vo na­mie pas tą se­nu­tę pa­li­kęs. Bo­bu­tė būtent pa­ma­čius, kad žvėrys baisiai graužt ge­le­ži­nes du­ris pra­dė­jo. Kaip tik ati­da­rė, jos vi­sos iš­bė­go kaip vė­jas. O le­vas pra­dė­jo vuos­tyt ir sa­kė:
– Mūs po­nas yra ne­lai­mėj – bėkim jam pa­dėt.
Žvė­rims at­bė­gus, ka­ra­lai­tis, drą­ses­nis ta­pęs, tuo­jaus nu­kir­to sma­kui dvi gal­vi, o žvėrys vis ne­da­lei­do, kad gal­vos vėl pri­aug­tų – pri­gy­tų. Nu­kir­tęs vi­sas gal­vas – la­bai sun­kų dar­bą at­li­kęs, ka­ra­lai­tis lei­do žvė­ris gi­rioj pa­bė­giot, o pats at­si­gu­lė pa­sil­sė­tie.
Tuom tar­pu ka­ra­liaus tar­nas, at­ėjęs ko­vos vie­ton pa­žiūrėt, ra­do sma­ką už­muš­tą. Jis nu­kir­to ka­ra­liū­nui gal­vą, o mer­gai in­gra­si­no, kad sa­ky­tų, jis ją iš­gel­bė­jęs.
Žvėrys gi­rio­je vėl pa­ju­to, kad ko­kia ne­lai­mė at­si­ti­ko jų po­nui. Le­vas sa­ko:
– Bė­kim kuo grei­čiau­siai!
At­bė­go, ra­do jį ne­gy­vą. Le­vas at­si­tū­pęs pra­ta­rė:
– Tu, zui­ki, bė­gio­da­mas po mo­te­rų dar­žus, tu­ri ži­not ko­kią žo­lę, kur ga­li at­gy­dyt ir gy­vu sto­tis...
– Aš neži­nau, la­pu­tė ki­ba – ji la­bai iš­min­tin­ga: ji kaip ka­da pie­menims iš ran­kų at­ima žą­sį.
– Ir aš neži­nau, – at­sa­kė la­pė, – ki­ba kū­mas vil­kas: jis iš­ne­ša avį iš tvar­to – jis iš­min­ti­nges­nis.
Vil­kas jau netu­rė­jo ką at­sa­kyt ir nu­ė­jęs pa­pjo­vė ku­me­lį, vi­dur įlin­dęs, su­ga­vo at­lė­ku­sius var­nu­kus ir nog var­no ga­vo at­neš­ta gy­vo­jo ir gy­dan­čio van­dens, su ku­riuo­mi nu­kąs­tą var­nu­ko gal­vą pri­gy­dė. Da­bar da­vė vil­kas sa­vo akis iš­ka­pot ir, in jų vie­tas in­sis­ta­tęs bon­ku­tes su tuo­mi van­de­niu, na­mon ėjo, bet nema­ty­da­mas ėmė po vi­sas ša­lis klai­džio­tie. Le­vas, ne­su­lauk­da­mas jį su­grįž­tant, nu­siun­tė zui­kį. Ši­tas, pa­da­vęs in­si­kąst vil­kui vuo­de­gą, pra­dė­jo jį vest, ale vil­kas, zui­ku­čiui šo­kant per kel­me­lį, ėmė jam iš ne­ty­čių ir nu­kan­do vuo­de­gai­tę. Le­vas at­siun­tė la­pę su di­de­le kaip šluo­ta vuo­de­ga – ši­ta jau ir par­ve­dė vil­ką. Tuoj le­vas pa­te­pė vil­kui akis su vie­nu, ki­tu van­de­niu – ir at­gi­jo akys. Pas­kui pa­te­pė sa­vo po­nui – gal­va pri­gi­jo, pa­te­pė ki­tu – at­gi­jo.
O tuom tar­pu tas ka­ra­liaus tar­nas no­ri vest ka­ra­lai­tę. Ap­sta­tė vi­są mies­tą sar­gy­ba, kad nie­kas neinei­tų, iki neap­si­ves. Da­bar zui­ku­tis su vil­ku pa­gel­bė­jo sa­vo po­nui su­si­ra­šyt su ka­ra­liaus duk­te­ria, nu­neš­da­mi jai jo­jo gro­ma­tas, teip kad jis ga­lė­jo ją ves­tie, o tą tar­ną pas­kui nu­žu­dyt da­vė.

FIKSUOTOJAS: Mikalojus Akelaitis

FIKSAVIMO METAI: 1860

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 17

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 30-31. Nr.33. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 1-43, Nr. 4

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal