NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8106&OId=5363
PAVADINIMAS: [Senis ir velnias]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas biednas žmogus. Jisai nieko neturėjo, – trudni metai buvo, – tiktai, susigramdęs kokių miltų, pasikepė bandutę duonos. Atbėgo velnias ir pavogė tą bandutę duonos, suvėdė parbėgęs namon. Šitie [velniai] tuo[j] suuodę sako:
– Kur tu gavai duonos?
Šis atsako:
– Pasivogiau no biedno žmogelio.
Tie sako:
– Aik tu jam tris metus atslūžyt.
Tas velniukas atbėgęs pas tą žmogų siūlytis už berną. Tas žmogus sako:
– Ką aš veiksu su bernu, kad aš patsai neturu ką valgyt. Pasikepiau bandutę duonos, padėjau ant tvoros ataušyt – ir pavogė koks neprietelius.
Velnias sako:
– Tik prijimk – bus gerai. Aisim in dvarą kult.
An rytojaus nuvėjo in dvarą kult. Pasidarė tas velnias tokį spragilą: vieną sparą pasiėmė keltuvei, o antrą sparą pasijėmė buožei, prisirišo ir liepė tam žmogui lipt ant šalinės mest, o jis kult ėmė. Ale su ponu susiderėjo iškult šalinę, o užmokesnio – tiek, kiek galės panešt. Ponas pamislijo: „Kiek jis čia paneš: varšaucką arba du“. Tas žmogus užlipo ant šalinės mest, o jis – kult. Tas žmogus ką tik spėja mest. Viena diena visą šalinę iškūlė, an rytojaus sunešė. Stovi arpas arpuot grūdus, o tas velnias sako:
– Nereikia arpų – aš išarpuosiu be arpo.
Pamaišė su nagais, pūsterė – ir iščystijo javus. O tam seniui liepia ait žičyt dvikartes, palas, maišus, susiūt į vieną maišą. Surinko, susiuvo ir atnešė maišą. Tas velnias supylė visus javus, užsidėjo ant pečių ir aina per dvarą. Paiškadavojo ponui javų – paleido piktą bulių, kad sudraskytų. Tas velnias pagriebė bulių už vuodegos, užsimetė ant pečių ir aina:
– Tai dabar turėsim duonos, mėsos ir čebatų.
Parėjo namon, pasikepė duonos, išsivirė mėsos, pasivalgę linksminosi.
Pavasarį išėjo art. Tai katrą metą būna lytingas metas, tai jis sėdavo ant kalnų, o katrą metą būna pagadlyvas metas, tai jie sėdavo in slėnius.
Vieną sykį ardams pamatė sėdint žmogų artoją ant akmens, o po tuo akmeniu buvo skarbas pakastas. Atėjęs velnias pas tą žmogų sako:
– Čia skarbas pakastas, o tu nejimi…
Jisai atvertė akmenį, ištraukė katilą, parnešė namo. Jau dabar jau turi duonos, mėsos ir pinigų. Kaip bagotą žmogų paprašė in krikštynas. Važiuoja tas žmogus krikštyti, pajėmė ir velnią drauge. Važiuoja keliu – suklimpo ratai in duobę, arkliai neveža. Tas velnias iššoko iš vežimo, ratą pakėlė, inkišo ranką – ištraukė skrynią pinigų. Insidėjo į vežimą ir parvažiau namo, nevažiavo nė į krikštynas.
Invarė in lobį pliką žmogelį. Ale su nieku negalėjo jis tą žmogų suvest į grieką. Ant galo išeidams pamislijo puodynėj varyt arielką. Tą žmogų nugirdė. Tas žmogus pasigėrė – pradėjo keikt, bliuznyt, – ir tiek pasidžiaugęs, ir išė.
FIKSUOTOJAS: Motiejus Ališauskas
FIKSAVIMO METAI: 1874
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Vilkaviškio apyl.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 35-37, Nr. 2
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. Al III 2
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas