NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=839&OId=355
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[STEBUKLINGI VAISIAI]
Žalnierius išsislūžinęs grįžo in savo tėviškę. Užpuolė jį tamsi
naktis – nėra kur pasidėt. Ščėstis, kad priėjo kapines.
Tę pernakvojęs koplyčiukėj, pasimeldė prieš mūką pono Jezuso, katra
buvo koplyčioj, ir pasakė:
– Neturiu tau, Jėzau, kuo užmokėt už nakvynę.
Išsiėmė du skatikus, ba tiek tik turėjo, ir padėjo an kryžiaus. Neilgai laukiant, nupuolė mašniukė no to kryžiaus, kurioj vis buvo raudonikis. Paėmęs ją, išėjo – vakar pakeliais nuliūdęs vandravo, o šiandie įsirėmęs viduriu vieškelio giedodamas ėjo. Pirmiausia priėjo miestą. Tenui uliavojo dieną ir naktį be galo – iš mašniukės vis išimdavo raudonikį.
Tam mieste gyveno pavargęs karalius, katras turėjo daug skolų už kaštus vainų. Išgirdęs, kad Žalnierius tokis jo mieste yra, liepė jį pavadyt pas save. Priėmė jį gražiai, paguldė in gražią lovą. An rytojaus liokajus atnešė apčystytus čebatus – tuoj slū–gai davė raudonikį, kitas atnešė vandenio praustis – ir tam davė pinigą. Kaip atėjo vakaras, karalius suprašė daug svečių ir gra–jijo in kortas su Žalnierium, ale jam nesisekė, ba vis pergrajydavo. Ale jis nesigailėjo, ba jo mašniukė niekad neištuštyta buvo. Paskui mūs Žalnierius pasigėrė ir užmigo. O karalius liepė savo dukteriai padaryt tokią mašniukę, indėjo in ją raudonąjį, o Žalnieriaus sau užsiturėjo. An rytojaus žiūri, kad guli kaip šuva ant žemės. Atnešė slūga vandenio – tuoj davė raudonąjį. Kitas atnešė čebatus – norėjo duot, ale jau nerado nė pusės skatiko. Pradėjo verkt. Apsirengęs nuėjo pas karalių, pasakė, kad jis pavogė mašniukę. Karalius apsirūstinęs išstūmė per duris. Potam ėjo in marias skandytis. Tę krašte rado luotą. Insisėdęs in jį, plaukė, ale pats nežinojo, ko ir kur. Atplaukė didelę salą. Mato, kad an jos yra daug medžių. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt. Ledva kelis žingsnius davė – žiūri, kad jis stovi po grūšia, o an žemės pilna vaisiaus to medžio – turbūt vėjas nukratė. Godžiai griebė jas ir valgė, ba trečia diena nieko burnoj neturėjo. Suvalgė mažu kaip tris grūšias – kad junta an save didelius tris ragus. „Dabar prapuoliau”, – pasakė. Nuėjo toliau – po kitu medžiu rado obuolių. Mislija sau: „Valgysiu daugiau: vis tiek, ar vieną ragą turėsiu, ar daugiau”. Ir pradėjo valgyt – tuoj nupuolė visi ragai.
„Dabar, karaliau, duosiu tau ir tavo mielai dukterėlei. . .” Tai kalbant, prisirinko grūšių, ir obuolius sudžiovino in šmotelius. Paskui plaukė atgal in miestą. Nedėlioj atsisėdo po bažnyčia, grūšias pasidėjo prie save an skepetos. Kaip an tų patyčių pakvipo grūšios an viso miesto. Žmonės visi norėjo pirkt, ale jis niekam nepardavė, sakė, kad jis pats pirko.
Tuo čėsu karalius su savo dukteria ėjo in bažnyčią. Teipogi ir jiem pakvipo tos grūšios. Ir liepė slūgai pirkt no to ubago. Negalėjo iškęst – ėmė valgyt pas bažnyčią. Tuoj išaugo po ragą karaliui ir jo dukteriai. O ubagas pabėgo kaip tik drūtas. Kokia sarmata * jiem buvo su ragais grįžt namo! Visi žmones kaip an dyvų žiūrėjo. Sušaukė visokius daktarus, ale nė vienas [ne]atsivožijo juos pasveikyt. Teip Žalnierius, persirengęs kitokiom drapanom, veidą išsisuodino ir vaikščiojo po miestą, kalbėdavo, kad jis yra didelis daktaras iš murinų žemės. Girdėdamas karalius liepė jį pasivadyt. Jis greitai pasiskubino. Ten apžiūrėjęs ragus, bandė pjaut, ale jie negalėjo kęst, ba skaudėjo. Paskui pasiklausė:
– Ar nepapelnėt kokio grieko – mažu kam kokį daiktą svetimą užlaikėt?
Karaliui sarmata prisipažint, kad paėmė aną mašniukę, – dėlto prisipažino. Žalnierius liepė ją atnešt. Karalius atnešė mašniukę ir atidavė daktarui. Tas, imdamas ją, neva apmirė ir pasakė:
– Mano, mano mašniukė!
Karalius nusidyvijo iš to. Paskui neilgai laukiant pasakė karaliui:
– Matai, kaip dievas pakorojo tave! Už tai turi šituos ragus, kad man pavogei šitą mašniukę. Ar atsimeni, kaip mane išstūmei?
Karalius perprašė Žalnierių, atidavė jam mašniukę, o tas davė po šmotelį obuolio – tuoj ragai nupuolė.
Karalius norėjo Žalnierių užlaikyt pas save kaip geradėją, ba išpirko iš dviejų bėdų: pirma skolas išsimokėjo, paskui ragus numetė. Ale Žalnierius nevierijo, ba mislijo, kad da rozą nori jį prigaut. An galo parėjo in savo tėviškę ir buvo ščėslyvu žmogum.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 52
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 52.