NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=845&OId=358
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[VAGIES IŠPAŽINTIS]
Didelis vagis ėjo in spaviedį, ale nuėjęs in kunigo pleboniją. Kuknioj nebuvo žmonių. Mato, kad katilas pilnas žirnių ir šmotas lašinių virė. Jis chapai lašinius in savo krepšį. Paskui ėjo per priemenę – žiūri, kad vilkai * kabo an vagelio. Ir tuos pasiėmė, pakavojo in karklyną. Toliau pasivelijo ir in stubą nueit. Tę pamatė ziegorėlį an sienos kabantį. Ir tą pakavojo in kišenių. Dabar reikia eit in bažnyčią. Da iš ryto biskį tamsu buvo, o ir bažnyčia buvo tamsi. Jis pirmiausia priėjo prie kunigo. Tę i klausė, ką sugriešino. Tas sakė:
– Kiaulę išvariau iš žirnių, – tai znočijosi lašiniai, ką išėmė
iš puodo. – Kunigą apgyniau no vilkų.
– Gerai, mano mielas, turėsi už tai tris šimtus dienų atpusko.
Toliau ką sugriešijai?
–Štai ziegorėlį pavogiau, – sakė, duodamas jį kunigui.
– Tu ma[n] jo neduok, ale tam duok, no katro pavogei.
– Taigi aš duodu, ale jis neima.
Kunigas niekad nemislijo, kad tai jo būtų ziegorėlis, o da tamsu biskį buvo – nepažino savo ziegorėlio. Tąsyk vagis sakė;
– Aš dabar eisiu atiduot jį.
Ir nubėgo savais keliais.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 55
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 55.