NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=855&OId=363

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[TRYS STEBUKLINGI DAIKTAI]

Vienas tėvas padalino tėviškę terpu trijų sūnų. Ale jie barėsi terpu savę, sakė, kad tau tėvas davė daugiau, kitas sakė – tau daugiau. Užpykęs tėvas liepė nukalt tris šobles ir jas davė jiem, paskui išvedė an trijų kelių, vienam parodė vieną kelią:
– Tai tau bus tėviškė!
Kitam – kitą, trečiam – trečią. O pats parėjo, juos palikęs, namo.
Paskui broliai pasakė:
– Ką mes eisim po vieną – veli visi sykiu.
Ir teip padarė. Eidami vienu keliu, prėjo girią labai ilgą: nuėjo mylią – kelio neradę, jokių namų, turėjo nakvot po medžiu. Ale vyriausias pasakė:
– Čia mus begulinčius gali žvėrys sudraskyt. Turime katras dabot per naktį.
Ir vėl pradėjo bartis, katram reikia dabot. Teip jauniausias pasakė:
– Atneškit man lazdą.
Broliai tuoj padavė.
– Dabar imkim žėdnas po gniaužtą – katram išpuls pats galas lazdos, tai tam reiks dabot.
Teip ir padarė. Išpuolė jauniausiui. Susikūrė ugnį, anie broliai sugulė, o jis pilniavojo.
Apė pusiaunaktę atėjo ponas su liktarne ir prašė, kad pavelytų užsidegt žvakę.
– Neduosiu tau ugnies. Tu čia gyveni ir to daikto neturi – mes čia tik nakvojam, o delto turim ugnies.
– Na, neduodi man ugnies – eikime mes muštis.
– Gerai, muškimėsi.
Dabar tas brolis ėmė ir nukirto anam pirštą no rankos.
– Jau tu mane apgalėjai. Už tai aš tau duosiu triūbą. Kad užtriūbysi, tai pasirodys daug vaisko ir, ką liepsi, viską darys.
An antros nakties kitam išpuolė broliui, tai yr vidutiniui. Tas likęs nakčia sėdėjo prie ugnies. Ale ne tam daikte gulėjo, tik toliau, ba per tą girią ėjo per tris dienas. Atėjo vėl anas ponas, prašydamas ugnies. Atsakė:
– Negausi ugnies.
– Gerai, negausiu – eime mudu muštis.
Neilgai laukiant, nukirto ponui ausį.
– Už tai, kad nukirtai ausį, duosiu tau kepurę, kaip katrą užsidėsi, tai niekas nepamatys. Ba matau, kad esi drūtas žmogus.
Padavęs kepurę, nuėjo sau. Ale iš brolių nežinojo vienas apė kitą, ba nesakė viens kitam.
An trečios nakties vyriausiui išpuolė dabot. Ak, tas ponas vėl atėjo prašyt ugnies, ale ir tas nedavė. Vėl ir su tuo pradėjo muštis. Nukirto jam nosį brolis.
– Už tai, ka nukirtai, duosiu tau tokią mašną: kad pakratysi, išpuls trys šimtai raudonųjų. Pasisveikinęs nuėjo. An rytojaus klausėsi jauniausias, kas jiem pasidarė:
– Ba aš šiąnakt gavau no vieno pono triūbą.
– Oi, ką, mažu būsi skerdžium.
Tik rozą užtriūbijo – pasirodė daug Žalnierių. Tuoj per kitą galą papūtė – ir prapuolė. O vidutinis pasakė, kad gavo kepurę. Tuoj užsidėjo an savę,
ir broliai jo nematė.
– Tai mažu misliji, kad būsi geras žmogus su tąj kepure?
Ot, būsi vagis geras.
Trečias parodė savo mašniukę su pinigais. Išėjo iš girios, priėjo miestą. Tę sau uliavojo per dienas. Ten gyveno karalius ir turėjo dukterį, katras liūbijo gra–jyt in kortas. Vyriausias brolis nuėjo pas karalių ir pradėjo grajyt in kortas. Žiūri karaliūnaitė, kad jis ima vis be galo pinigus iš savo mašnos. Karaliūnaitė pastatė vyno labai gardžio. Paskui jis pasigėrė ir nupuolė no krėslo, kur užsnūdo. Ji tuom čėsu padarė tokią mašniukę, indėjo in ją pinigų, indėjo in kišenių, o jo mašną pasilaikė sau. An rytojaus pabudino jį, ir vėl pradėjo grajyt. Jis tuo čėsu pergrajino – išėmė pinigų ir užmokėjo. Kitu sykiu vėl pergrajino – jau norėjo imt, ale nerado. Paskui mato, kad jau prigautas. Išėjo verkdamas pas brolius ir prašė brolio triūbos. Tas da iš pradžių nenorėjo duot, ale paskui pasigailėjo, ėmęs davė triūbą.
– Dabar duosiu,– pasakė,– karaliau.
Pasiėmęs triūbą, nuėjo vėl pas karalių, užtriūbino – pasidarė vaisko in kelis milijonus. Ir išdavė vainą karaliui. Tas atsiklaupęs prašė ar pakajaus, arba da nedėlios susirinkt vaiskui savo. Tuom čėsu paprašė jį in palocių, ten pastatė vyno. Atsisėdo netoli jo duktė karaliaus, paskui [jis] pasigėrė ir užmigo. Tuoj karalius liepė padaryt tokią triūbą, permainė. Ne už ilgo pabudo,
greit šoko, užtriūbino, ale nė vienas Žalnierius nepasirodė. Karalius liepė savo slūgom išvaryt jį iš dvaro. Vėl grįžo pas brolius, tę prašė brolio kepurės.
– Duok ma[n] pakajų – tu nori ir mano kepurę pražudyt?!
Ale per ilgą verkimą brolis davė jam kepurę. Greit pasiėmęs
ją, nuėjo pas karalių, pas katrą buvo tuom čėsu balius. Jis atsistojo prie durių su savo kepure. Ale vėl nenusidavė jam štuka, bo jam bestovint, liokajus iš užpakalio netyčia numetė kepurę. Karaliūnaitė pirmiausia jį pamatė – tuoj pažino. Jis nepaspėjo užsidėt kepurės – tuoj jį sugriebė slūgos. Karalius liepė išmušt gerai skūrą. Paskui biednas ėjo kartis, tardamas:
– Kur aš biednas pasidėsiu: prapuldžiau savo gėrybę ir brolių.
Jau pasiėmė virvę ir ėjo in girią. Ten rado obelį. Da prieš
smertį pasiskynė obuolių. Suvalgė vieną, kad žiūri – jau jo nosis didesnė už jį patį. Dabar da siekčiau, ba ką tik galėjo paeit. Nuėjęs toliau, rado kitą obelį. Vėl valgė, o nosis no jo nupuolė ir vėl tokia buvo, kaip pirma turėjo.
– Dabar aš jums visiem atminsiu! – pasakė.
Prisiskynė pirmų obuolių. Ale toki buvo gražūs, kad svietas nematė tokių. O iš paskutinių prisisunkė in bonkutę jų sriubos. Persimainė drabužius, prisitaisė ūsus, perkreipė lūpas, kad niekas nepažintų. Nuėjęs prie palociaus karališko, atsisėdo ir pasidėjo obuolius.
Tuom čėsu karalius vaikštinėjo an spaciero. Pamatęs tokius gražius obuolius, tuoj pirko nog jo kelis. Paskui inėjo in savo pakajus, davė dukteriai vieną ir pradėjo valgyt. Kad išdygo nosis – net baimė žiūrėt! O anas pabėgo nog jo palociaus.
Karalius sušaukė mandrus daktarus, kad galėtų išliekavot, ale nė vienas nedavė rodos, ba kad ir norėjo pjaut, negalėjo, ba nosis buvo kieta kaip titnagas ir skaudėjo labai, kaip pjovė. Paskui užsitiesė žėlabai visas miestas.
O anas apsirėdė gražiom drapanom, katras pavogė, permainė balsą, su tais pačiais ūsais vaikščiojo po karčemas to miesto. Teip vienoj karčemoj pasiklausė, del ko žėlaba miestas užtiestas. Atsakė šinkorius:
– Mūs karalius su dukteria turi nosis, didesnes už juos pa
čius.
Atsakė anas:
– Aš esu didelis daktaras iš svetimų žemių.
– Oi, gerai – šinkorius pasakė,– eikim, aš jus nuvesiu pas
karalių – jūs daug uždirbsit už tai.
Kaip atėjo pas karalių, pasakė in jį:
– Jei jūs mylista norite būt sveiku, tai reikia visus griekus
savo gyvenimo man pasakyt.
Karalius išsispaviedojęs jam pasakė:
– Ak, mažu labai reiks kęst?
– Nė biskio,– atsakė.
Tuoj pašmeravo su anai sriuba – pradėjo nosis biskį klibėt. Paskui davė jam suvalgyt obuolį – nupuolė nosis, ba jis ir obuolių paėmė iš anos vietos. Kaip tik karalius suvalgė, nosis nupuolė.
Na, atėjo kaleina an karaliūnaitės.
– Čia nežinau, ar numesiu nosį –pasakė. Pasiėmęs dvi laz
das aržuolines, įsivedė ją in kitą pakajų. Liepė išsispaviedot.
Potam pašmeravo nosį –pradėjo klibėt, ale da nenupuolė.
– Da turbūt turi kokį grieką?
Tuoj pasakė, kad atėmė vienam žmogui triūbą, mašniukę ir kepurę, katruos tai daiktus liepė atnešt. Padavė, kaip jis norėjo, teip ir padarė. Paskui pasakė:
– Dabar labai skaudės,–ir pradėjo lupt skūrą lazdom. Davė
suvalgyt obuolį – nosis nupuolė. O kaip užsidėjo kepurę, tai
sutrupino abi lazdas an karaliūnaitės.
Kas per džiaugsmas brolių, kaip atnešė visus daiktus! Delto karalius toliau perprašė jį ir apženijo su savo dukteria.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 60

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 60.

Atgal