NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9861&OId=6955
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą vienas žmogus gyvendamas neturėjo laimės: visur, kur jis tarnava, užtikdava aną nelaimė. Matydamas kitus turiančius laimę, užsimanė ir jis atieškoti – teip jis ir išėja į svietą sav laimės ieškoti. Vaikščiodamas kelias dienas, prijėja mišką, o eidamas per mišką, pamatė trobelą. Įėjęs nieka nerada, o būdamas pavargęs, užlipa ant kakalia* pailsėti.
Viduryj nakties įėja kelias labai gražiai apsitaisiusias* moteriškes, šukavos sava geltonus, kaip auksas žibančius plaukus*. Po valandos už langa atsiliepė balsas:
– Laimes, laimes, – šimts mire, šimts gime...
Laimes tarė:
– Katrie mire – gyvenimas atilsia, katrie gime – laime...
Po valandos įjėja kitos kelias moteriškos, pirmosias išėja iš trobelas*. Dabar įjėjusias buva negražias, nuplyšias. Ir atsigula į lovas. Už valandos vėl už langa:
– Laimes, laimes, – šimts mire, šimts gime...
– Katrie mire – nelaimingi, katrie gime, tie vargingi!
Vaikinas, ant kakalia būdamas, viską girdėja, dėl to numane: ir jam tos nuspėja nelaimę. Dėl to, kuo veikiausiai nog kakalia nulipęs, užriko:
– Tai ir man jūs teip lėmet ant nelaimes! Tai norias dabar atmainykit sava lėmimą. O jei ne, tai tuoj jum užmušiu!..
Laimes tarė:
– Tau mes nebgalim atmainyt likumą*, bet ant tava vargų atsiveizėjusias – pačią gausi laimingą, gimusią po turtingom laimem...
Vaikinas, padėkavojęs laimem už tokį gerą, išjėja. Parjėjus namon, neilgai buvus ateina piršlys, kuris jį perša už vienturtės ūkinyka dukters.
Kada jis apsivede* ir buva šeimininku, lauke kada sėdava javus, visados ant pačios laimės, ir javai derėdava kuo geriausiai. Pati vieną kartą tarė:
– Kam sėji vis ant mana, sėk ir ant sava.
Šis par apsėtos dirvos kertę parbrida ir tą kertę ant sava laimes augt palika. O kada javai užauga, užbristoji dirvos kertela visiškai buva nuspelgus – iš ten nė kokia pelna negalėja išeiti. Dėl to nog to karta visados viską ant pačios laimes dare, ir būdava kuo geriausiai, ir jis gyvena turtingai.
FIKSUOTOJAS: Pranciškus Narvydas
FIKSAVIMO METAI: 1902-1903
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Trumpaičiai, k., Skaistgirio sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 97-98, Nr. 41
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 41
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 318, Nr. 16
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė. Paaiškinimai: k a k a l i a – orig. pečiaus apsitaisiusias – orig. apsidariusias p l a u k u s – orig. skl., Bs. skl. čiuprę trobelės – orig. stubelės l i k u m ą – orig. lioso apsivedė – orig. apsipačiavo