|
Knygadvario objektas

NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=6914 PAVADINIMAS: BsTB 3 161-79 Pasaka AT 1640 – Apė vieną kareivį, kurs tapo karaliaus žentu PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas kareivis nusipirko pieno ir geria. Jį labai apstojo musės. Tad nupylė šaukštą pieno ant stalo. Musės sulėkė, o jis delnu užmušė šimtą. Tuomet pasidarė lentelę, kad delnu šimtą užmuša. Atkeliavo į karaliaus dvarą. Tuo metu karalius kaip tik kariavo su priešais. Pamatęs, kad tas kareivis turi tokį užrašą, išsiuntė jį kariauti, ir visiems liepė daryti taip, kaip tas kareivis darysiąs. Kareivis nebuvo jojęs su arkliu, bijojo, tai pamatęs kryžių puolė jį apsikabinti, nes tikėjosi ant jo išsilaikyti. Bet kryžius suskilo per pusę ir liko kareivio rankose. Ir visi puolė kryžių ar šiaip kokių stulpų ieškoti. Kai priešai pamatė atjojančius su kryžiais, išsigando, kad šventieji puola ir pabėgo. Karalius jį labai tuomet mylėjo ir laikė dvare. Netrukus vėl kilo karas, vėl siunčia tą kareivį. Atjojus į girią kareivis ėmė virti sau valgyti, o atbėgusi lapė pavogė gabalėlį mėsos. Kareivis rėkdamas su degančiu pagaliu puolė ją vytis, ir visi iš paskos taip pat puolė. O už tos girios buvo priešai. Kai jie pamatė rėkiančius ir degančiais pagaliais atbėgančius žmones, išsigando, pagalvojo, kad gyvus sudegins ir pabėgo. Kareivis laimingai grįžo pas karalių ir tapo jo žentu. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | BUITINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 1640, Drąsus siuvėjas, [93; 40] Atgal |