KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Laumės turėdavusios geležinius nagus, kuriais žmones užplakdavusios. Iki šiol alksnių krūmuose suaugusias kernas vadina „laumių rykštėmis“. Lietuviai laumių bijodavę. Vieną šeštadienio (subatos) vakarą žmonėms pirtyje išsipėrus, suėjo pertis laumės. Jas paerzinti norėjęs vaikinas nuėjo į priepirtį ir, pirtį prasidaręs, susiperdė. Laumės jį ėmė vytis. Vaikinas šoko per tvorą, nukrito ant akėčių ir pasidūrė. Kartą vaikinas išjojo ganyti ir pamatė ateinant dainuojančias laumes. Išsigandęs raktu apsibrėžė aplink save ratą ir laumės jo negalėjo pasiekti. Viena laumė peržengė ribą ir jaunuolis ją įtraukė į ratą. Pargabentą namo laumę namiškiai įtaisė kamaraitėje girnas sukti. Pamotė podukrai duodavo daug verpti, o jei ji visko nesuverpdavo per dieną, turėdavo dirbti ir naktį. Vieną šeštadienio vakarą podukra verpė iki vienuoliktos valandos. Išgirdusi bildesį, atidarė duris ir pas ją suėjo laumės, tarp kurių viena buvo apsisnarglėjusi. Laumės liepė tą apsisnarglėjusią pabučiuoti. Kai mergina tai padarė, laumės viską greitai suverpė, o pamotę susargdino. Šieną grėbusi našlė pamiršo namo parsinešti kūdikį. Kitą rytą jį rado gražiai šilkuose suvystytą. Apie tai išgirdusi turtinga kaimynė tyčia savo kūdikį laukuose paliko – kitą rytą vaikelį rado laumių nugalabytą.

MOKSLINIS KOMENTARAS Apie laumes, padedančias austi ar verpti, ir atspėtą jų vardą (plg. AT 500) užrašyta 36 variantai. Sakmių apie laumių erzinimą užrašyta 45 variantai. Sakmės apie netyčia užmirštą kūdikį ir laumes labai populiarios Lietuvoje. Jų užrašyta 300 tekstų.