KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 175-80 Pasaka AT 1541+1384+1204**+1210+1263+1540A*+1528 – Apie tris brolius ir pavasarį

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Mažoje trobelėje gyveno motina su trimis sūnumis. Rudenį paskerdė jie meitėlį, bet mėsą nutarė pasilikti pavasariui. Vieną dieną visi broliai išvažiavo į mišką, o motiną visą mėsą atidavė Pavasariu prisistačiusiam padegėliui. Grįžę namo, vyresnieji sūnūs norėjo motiną užmušti, bet jaunėlis pasakė eisiantis per pasaulį ir, jei už motiną kvailesnės nerasiąs, broliai galėsią ją užmušti. Eidamas pamatė moterį vištą bemušančią dėl to, kad ta neturinti nei vieno papo – kaip viščiukus maitins? Paėjęs toliau, pamatė veršius mušančią bobą. Ta paaiškino, kad jos veršiai nenorintys lipti kopėčiomis ant stogo, kur samanos žaliuoja. Paėjęs dar toliau, pamatė moterį, kuri su šaukštu košės lakstė į prieangį pieno. Po to priėjo dvarą ir ėmė lenktis kiaulei. Išėjusiai poniai paaiškino, kad jų krašte kiaules į svočias kviečiantys. Ponia leido kiaulę išsivežti ir dar davė pakinkytą vežimą ir keturis pabrolius – meitelius. Kai vaikinas išvažiavo, jį nusivijo apgavystę supratęs ponas. Kai ponas prie jo prijojo, vaikinas pats pasisiūlė apgaviką sugauti ir paprašė paskolinti savo arklį bei skrandą. Vaikinas, sugrįžęs namo su mėsa ir arkliu, broliams pasakė, kad nevalia motinos užmušti, nes pasaulyje esą už ją kvailesnių.