KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vieno turtingo prekijo (prikėjaus) sūnus išėjo pasaulio žvalgyti. Į kelionę pasiėmė peilį, šakutes, sidabrinį šaukštą ir magnasavą švininę kulkelę. Keliaujant sutiktam vagiui pasakė esantis vagis ir jie abu patraukė kartu. Nutarė pažiūrėti, kuris gudriau pavogsiąs. Jaunuolis ant kelio išmėtė šaukštą, šakutes ir peilį. Ožką į turgų vežantis žmogus pamiškėje pririšo arklį ir nuėjo išmėtytų daiktų susirinkti. Tuo tarpu vagis nupjovė ožkai galvą ir padėjo ant kelmo vidury balos. Žmogus, ožkos galvą pamatęs, pamanė, kad gyvulys įklimpo, todėl nusirengė ir įbrido jos gelbėti. Vagis nuvažiavo arklį ir jo drabužius. Kitas vagis iš pono stainios išsivedė gražų arklį ir į jo vietą pats nuogas atsistojo. Ponui paaiškino, kad jis buvęs į tą arklį paverstas. Ponas vagį aprengė ir paleido, o tarnams liepė kitą tokį arklį nupirkti. Vagis pono arklį tarnams brangiai pardavė. Tada abu vagys nuėjo į miestą, kuriame buvo karaliaus iždas. Jaunasis vagis kulkele aprėžė ratą – mūras apsprogo. Vagys pasiėmė pinigų, o sieną vėl sutvarkė. Kai karalius pastebėjo, kad ižde pinigų trūksta, prie landynės pastatė statinę su degutu. Vyresnysis vagis į tą statinę įkrito, o jaunesnysis, jį ten suradęs, nupjovė galvą, kad ir jis nebūtų sugautas. Karalius suprato, kad yra dar vienas vagis ir sumanė jį sugauti. Jis liepė perlais papuošti ožio galvą ir saugoti. Vagiui iškrėtus pokštus, visi nubėgo pažiūrėti – vagis nusinešė ožio galvą. Policija išėjo į miestą ieškoti, kuriame name smirda verdama ožio galva ir tą namą pažymėjo. Vagis pamatė užrašą ir visas miesto duris taip sužymėjo. Karalius surengė puotą ir viename kambaryje pribarstė pinigų. Vagis pasmalavo batų padus ir taip pinigus susirinko. Karalius davė karalaitei juodų dažų, kad išteptų tą, kuris pas ją ateisiąs. Vagis nuėjo su karalaite pasimalonėti ir buvo išteptas, tačiau pažiūrėjo į save veidrodėlyje ir taip pat ištepliojo kitus. Tada karalius paskelbė, kad gudriam vagiui atiduos dukterį. Jaunuolis prisipažino vogęs ir tapo karaliaus žentu.