KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 198-90 Pasaka AT 300 – Apie vaizbūno sūnų ir smaką

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Turtingas pirklys (vaizbūnas) turėjo sūnų. Mirdama motina sūnui nieko nepaliko. Kai sūnus, nuėjęs ant motinos kapo, pradėjo verkti, ji pasakė jam palikusi rykštelę, su kuria pašmikštavus, jis viską gausiąs. Tačiau motina sūnui liepė nekalbėti septynis metus. Kartą jis, eidamas per miestą, sutiko važiuojant karalių ir jam nedavė kelio, tik sušvilpė ir stovėjo toliau. Karalius jį pasodino į kalėjimą. Tas karalius turėjo tris dukteris, kurios pirklio sūnui paeiliui nešdavo valgyti. Kartą karalius visas dukteris turėjo atiduoti slibinui (smakui) praryti. Vyresnioji duktė atnešė kaliniui pusryčius ir pradėjo verkti, kad daugiau nepasimatysią. Po pietų pirklio sūnus sušmikštavo su rykščiuke – atsidarė durys, atsirado arklys, kardas ir gražūs drabužiai. Jis nujojo prie jūrių. Žiūri – slibino tarnai mėto akmenines skiedras ir sako, kad jo tėvo dvaras degantis. Vaikinas jų nepaklausė ir penkiagalviui slibinui nukapojo galvas. Karalaitė jį pakvietė pietų, bet tas atsakė, kad pas jos tėvą valgęs ir gėręs „už tris plėtis mati prajop“. Karalius, paėmęs knygą, pradėjo ieškoti, bet tokios pavardės ir vardo nerado. Kitą dieną antroji karalaitė kaliniui atnešė pietus ir, verkdama, atsisveikino. Pirklio sūnus vėl pamojavo rykštele ir, nujojęs prie jūrių, nukapojo galvas slibinui su aštuoniomis galvomis. Karalaitė jį pakvietė pietų, bet tas vėl pasakė „už tris plėtis mati prajop“. Kai pirklio sūnus nujojo išgelbėti trečiosios karalaitės, kirsdamas paskutinę galvą dvylikagalviui slibinui, įsikirto sau ranką. Karalaitė jam užmovė žiedą ir šilkine nosine surišo ranką. Pakviestas pietų, pirklio sūnus vėl pasakė „už tris plėtis mati prajop“. Karalius, knygas vartydamas, rado tokius žodžius ir nuėjo pas pirklio sūnų. Tas prie savęs turėjo kardą, kamanas, ant rankos žiedą ir šilkinę skarelę. Karalius jam pažadėjo atiduoti dukterį. Vaikinas pas karalių atsivežė tėvą ir vedė karalaitę.