|
Knygadvario objektas

NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7558 PAVADINIMAS: BsTB 2 287-142 Pasaka AT 759 – Kaip vienas pūstelnykas Ryman eja PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas atsiskyrėlis (pūstelninkas) sumanė nukeliauti į Romą (Rymą). Vos jam išėjus, keliavedžiu pristojo juodas žmogus. Pirmą naktį atsiskyrėlis ir keliavedys apsistojo pas žmones, kurie prieš miegą poterių nekalbėdavo, tik sūnų pabučiuodavo. Naktį keliavedys vaikui nusuko galvą. Dieną atsiskyrėlis ir keliavedys rado krūvą pinigų. Juodasis žmogus juos atidavė ant pievos gulėjusiam žmogui. Kitą naktį keliauninkai apsistojo pas gerą žmogų, bet keliavedys uždegė jo namus. Trečią naktį keliavedys iš neturtingo žmogaus pavogė aukso taurę. Ketvirtą naktį tą taurę atidavė girtuokliui. Einant toliau, keliavedys nusisuko nuo pro šalį važiuojančio kunigo, bet nusiėmė kepurę prieš dainuojantį jaunimą, o pasiekus Romą, nuo tilto nustūmė elgetą (ubagą). Atsiskyrėlis supyko, bet juodasis žmogus pasakė, kad jis buvęs siųstas Dievo. Jis paaiškino, jog vaiką nužudęs todėl, kad užaugęs jis būtų tapęs žmogžudžiu ir būtų užmušęs savo tėvus, pinigus atidavęs tinginiui ir vagiui, kuris po to tapęs pirkliu, namus uždegęs tam, kad neturtingas žmogus po degėsiais rastų daug pinigų, aukso taurę iš gero žmogaus paėmęs ir atidavęs girtuokliui todėl, kad ta buvusi užnuodyta, nesiklaupęs prieš kunigą, nes ant jo kaklo sėdėjęs velnias su nuogu pasturgaliu, prieš dainuojantį jaunimą nusiėmęs kepurę, nes su jais buvęs Dievas, o elgetą nuo tilto nuvertęs todėl, kad bendrininkavo su žmogžudžiais ir naktį jis žudydavęs žmones. Tai pasakęs, keliavedys pavirto į angelą ir išnyko. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | PASAKOS-LEGENDOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 759, Dievo teisingumas, [30; 3] Atgal |