KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Senelis ir bobelė turėjo sūnų ir dukterį. Kai bobelė numirė, senelis vedė laumę raganą. Laumė seneliui liepė sūnų papjauti, mėsą išvirti ir jai atiduoti. Tėvas sūnų išvedė į mišką, o raganai išvirė kiškį. Laumė valgė kiškio mėsą, o kaulus mėtė per langą – juodvarnis atlėkė ir pasakė, kad ji valganti ne sūnaus, o kiškio mėsą. Senelis nuėjo miškan ir papjovė sūnų. Laumė jo mėsą valgė, o kaulus per langą mėtė – juodvarnis pasakė, kad ji valganti sūnaus mėsą. Sesuo brolio kaulus surinko ir sudėjo į ruduolėlio (rudgurklės) gūžtą. Pavasarį ruduolėlis iš kaulelių išperėjo gražų berniuką. Berniukas miške įlipo į eglę. Pamatęs atvažiuojant gelumbių pirklį, padainavo, kad jį tėvas papjovęs, laumė ragana prarijusi, sesuo kaulelius surinkusi, o ruduolėlis išperėjęs. Pirklys numetė jam gelumbių, kartūnų ir kitų daiktų. Kai pro šalį važiavo žmogus su vežimu girnų, berniukas vėl uždainavo – žmogus jam išmetė girnapusę. Berniukas viską pasiėmė ir, užlipęs ant tėvo gryčios, pradėjo dainuoti. Pamotė podukrai liepė jį nustumti, bet sesuo brolį pažino ir jis jai numetė visokių dovanų. Kai berniukas vėl uždainavo, išlindo laumė – berniukas jai ant galvos užmetė girnapusę ir užmušė. Tada berniukas nulipo, ir gyveno visi laimingai.