KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 362-160 Pasaka AT 159 + 183* – Apė dieduko ir bobutės veršelį

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Diedukas ir bobutė užsiaugino veršelį. Kai jis užaugo tiek, kad galėtų ėsti, ištepė jį visą smala ir paleido į girią ganytis. Veršeliui besiganant pagiry, atėjo zuikis ir davė jam su ausim už tai, kad jo žolę ėda. Veršelis nutempė zuikį, prilipusį prie smalos, namo ir bobulė uždarė jį į tvartą, o veršelį paleido vėl ganytis į girią. Atėjo lapė, bandė su uodega veršelį užmušti, bet prilipo prie smalos ir ją veršelis namo į tvartą parnešė. Pabuvo vieną dieną namie ir vėl bobutė išsmalavo ir paleido į girią. Atėjo vilkas ir bandė veršelį perkąsti, bet dantys prie smalos prilipo, partempė į tvartą ir jį. Po kiek laiko zuikiui nusibodo tvarte sėdėti ir ėmė prašytis močiutės, kad išleistų, už tai pažadėjo atnešti pinigėlių, kaspinėlių. Močiutė išleido, o jis nubėgęs į dvarą ėmė gražiai šokti vis prašydamasis giliau į rūmus, kol priėjęs kambarį prisikišo į ausis ten rastų pinigėlių ir kaspinėlių. Parnešė močiutei ir ta paleido jį visam laikui. Tada ėmė prašytis lapė, žadėdama parvaryti vištų, ančių ir žąsų. Po pusės dienos parvarė tiek, kad visus tvartus užpildė. Tada vilkas pažadėjo parvaryti galvijų, avių, arklių ir kiaulių. Po poros dienų parvarė didžiulę kaimenę. Paleido ir vilką. Senukai tapo turtingi ir laimingai sau gyveno.