KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 373-170 Pasaka AT 1539 – Kaip vienas pavargėlis vokiečius apgavo

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas žmogus gaudydavo gyvus gyvūnus ir pardavinėdavo. Kartą pagavo kiškį ir nugabeno į miestą parduoti. Vienas vokietis priėjęs ėmė domėtis, kas čia per gyvulys. Žmogus jam pasakė, kad čia labai greitas pasiuntinys, tereikia ant kaklo užkabinti laiškelį ir nuneš kur tik paliepsi. Vokietis kaip tik kėlė vestuves ir reikėjo daug giminių sukviesti, tai nusipirkęs kiškį už devyniasdešimt rublių užkabino jam laiškelį ir pasiuntė pas gimines. Laukė laukė, bet nebesulaukė kiškio, liko svečiai nekviesti. Atėjus turgaus dienai nuėjo su draugu ieškoti to žmogaus, žiūri, kad tas vilką pardavinėja. Ėmė jį barti, kad per kiškį tiek bėdos turėjo, bet tas žmogus sako, kad turbūt nepasakė kiškiui, pas ką bėgti, tai tas matyt ir dabar tebebėgioja. Vokiečiai prisiminė, kad tikrai nepasakė ir nusipirko iš žmogaus vilką už du šimtus rublių, nes jiems pasakė, kad tai yra avių veislininkas – jei per naktį uždarai su avimis, tai kitą rytą dvigubai daugiau jų randi. Vokiečiai parsivedę vilką uždarė su avimis, o kitą dieną rado visas išpjautas. Nutarė užmušti tą žmogų ir nuėję susirado turguje. Tas žmogus sutiko eiti su vokiečiais, bet pradžioj paprašė, kad trumpam paleistų, o grįžęs pasiūlė nueiti išgerti į karčemą. Ten visi gerai pavalgė ir atsigėrė, o išeidamas žmogelis pakreipė kepurę ir pasakė šeimininkui „riktik“, o tas atsakė „riktik“. Po to dar į kitą karčemą nuėjo ir vėl tą patį padarė. Vokiečiai viską jam atleido ir nusipirko iš jo kepurę už tūkstantį rublių. Nuėję į miestą valgė, gėrė, išeidami pakreipė kepurę ir sako „riktik“, o šeimininkas jiems atsako, kai užsimokėsit, tada ir bus „riktik“. Supykę nuvažiavo pas tą žmogų į namus, o tas paprašė palaukti, kol padarys žmonai pinigų. Nuėjęs užmovė jai ant galvos puodą, į kurį prieš tai pinigų įdėjo, apvyniojo skudurais ir trinktelėjo lazda per galvą. Pabiro pinigai, o vokiečiai užsimanė tos lazdos. Nusipirkę už pusantro tūkstančio rublių bando ir jie taip kaip tas žmogus daryti, bet tvoję iš jėgos užmušė savo žmonas. Tada jau tikrai įpykę nujojo vėl pas tą žmogų. Surišę jam rankas ir kojas įkišo į maišą ir nusivežė skandinti. Kadangi buvo žiema, vokiečiai, palikę maišą vežime, užėjo degtinės išgerti, o tas žmogus rėkia, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti, o jį karaliumi renka. Vienas ponas išgirdęs apsikeitė vietomis, pats įlindo į maišą, o žmogelis įlipęs į to pono karietą nuvažiavo. Vokiečiai ežere iškirto eketę ir įmetė maišą. Po kiek laiko sutiko tą žmogų karieta bevažinėjantį ir klausia, iš kur jis gavo tokius arklius ir karietą. Žmogelis papasakojo, kad jį nusivedę po vandeniu į gražų sodą, davė išsirinkti kokį tik nori vežimą su arkliais ir išleido namo. Vokiečiai paprašė, kad ir juos įmestų į eketę. Žmogelis taip ir padarė. Liko jam tų vokiečių namai ir turtas, kuriuose sau ramiai gyveno.