KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 360-181 Pasaka AT 613 – Apie du braliu: sukčių ir teisingų

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Du broliai, kurių vienas buvo artojas, o kitas muzikantas, išėjo į pasaulį (svietą). Priėję kryžkelę, perskaitė užrašą, jog tas, kuris suksiąs į dešinę, eisiąs teisybės keliu, bet turėsiąs daug vargo, o tas, kuris suksiąs į kairę, eisiąs suktybės keliu ir linksmai gyvensiąs. Artojas pasuko į dešinę ir ilgai klaidžiojo po mišką. Vieną kartą susitiko brolį muzikantą, kuris pasuko į kairę ir linksmai gyveno, pilnas kišenes visko prisikišęs. Artojas paprašė brolio, kad duotų valgyti, bet tas artojo paprašė už maistą atiduoti vieną akį. Artojas buvo labai alkanas ir sutiko. Po kurio laiko vėl brolį susitiko ir už bandelę antrą akį leido išlupti. Iš sopulio artojas apalpo, o kai atsigavo, išgirdo kažką aukštai kalbantis. Vienas balsas sakė, kad už devynių žingsnių esąs akmuo, o po juo gyvo vandens šaltinis. Antras balsas pasakė, kad sergančią karalaitę (karaliūčią) tik tas vanduo galintis pagydyti. Trečias balsas liepė apie vandenį niekam nesakyti. Po to trys paukštės nuskrido. Artojas susirado akmenį ir išsigydė akis, o po to tuo vandeniu pagydė karalaitę. Karalius už dukters išgelbėjimą artojui atidavė dukterį ir karalystę. Karalienė vyro ėmė prašyti, kad parodytų gimtinę. Jiems bevažiuojant per mišką, pasirodė apiplyšęs valkata. Arkliai pasibaidė ir išvertė karalių su karalienę į griovį. Karalius pažino brolį, davė jam maisto ir papasakojo apie gyvybės vandenį. Muzikantas pradėjo miegoti po brolio nurodytu medžiu. Kartą išgirdo kalbantis tris paukštes. Jos suprato, kad kažkas jų paslaptį išsiaiškinęs, todėl pagriebė po medžiu gulėjusį muzikantą, vieną koją pririšo prie vieno medžio viršūnės, kitą prie kito ir perplėšė per pusę.