NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10110&OId=7142
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks vienas dvarponis. Jis labai mėgdavo baliavot ir apsirėdyt, ale kad vis už nieką. Jis toks buvo godus an pinigų, kad jis, matydams grašį, visas drebėjo ir tuomi pats save pražudė.
Sykį prieš balių reikėjo jam gražiai pasirėdyt, ale gaila pinigų. Ką jis sumislio? Davė tarnui trečioką:
– Už tą trečioką nupirksi gelumbės, siūlų, guzikų ir pasiūsi man naujus drabužius an baliaus, o jei tą nepadarysi, tai aš tau mirtį padarysu.
Aina verkdams pirktie. Patiko tokį ponaitį. Sako:
– Ko tu teip verki, žmogau?
Sako:
– Ką aš neverksu... Davė ponas trečioką ir liepė, už tą trečioką kad aš jam nupirkčia ir pasiūčia ailią drapanų, o jei to neišpildysu, tai ketino mane užmušt.
Sako tas ponaitis:
– Pirk už du skatiku siūlo, už du skatiku gelumbės ir už du skatiku kreidos, o tegu duoda jis atskyrium stubą, ir tu su kreida rašyk an grindų kitelį, kelines, bruslotą, o kada bus gatava, tai gali pašaukt poną pasimieruot, o da liks siūlų ir audimo.
Tas bernas tai viską padarė. Parėjo namon, turėjo jam duot vieną stubą. Jis sau užsidarė, siuva: išrašė an grindų tuo kitelį, kelines ir bruslotą, pašaukė poną, sako:
– Aik jau pasimieruot.
Atėjo ponas – sako tarnas:
– Na, jau pasiuvau aš tau ailią drapanų, gali pasimieruot, ir štai da liko nuo siuvimo gelumbės ir siūlų.
Tas pons sako:
– Kad tu toks išmintingas, tai tu dabar man nupiešk gyvą velnią, kaip jis išrodo, o jei ne, tai aš tave užmušu.
Dabar jis, atėjęs in savo stubą, verkia. Ale klauso – po pečium šneka. Sako:
– Tu neverk. Tegu tau ponas duoda didelę popierą. Aš tau nieko nedarysu, tu manęs nebijok, o tu man už tai daug gero padarysi. Aš vis po biskį lįsu iš po pečiaus, o tu vis piešk. Ale da tegul ponas duoda kreidos juodos ir raudonos.
Tas pons padirbo popieros tokį šmotą kaip žmogus didumo ir davė jam kreidos. Ans nusinešė in savo stubą. Tas velnias pradėjo po biskį lįst iš po pečiaus, o jis vis piešt. Toliau – daugiau. Tas velnias visas išlindo, ir jis visą gražiai aprašė, nupiešė teip kaip gyvą velnią su visa baisybe jo. Sako tas velnias:
– Tu dabar man gero padarei, o aš tave padarysu šito dvaro ponu.
Dabar sako jis ponui:
– Jau padirbau.
– Gerai, kad padirbai. Tai suvadysim balių, ir galėsi parodyt visiem gyvą velnią.
Teip tuo suprašė ponus an baliaus, o kada jau tas pons gerai nusigėrė, sako tarnui:
– Dabar jau atnešk tą paveikslą parodyt.
Tas pons kaip tik pamatė, tuo susirietė, išsitiesė, pirsterė ir atliko. Velnias jo dūšią nugabeno in pragarą, o tas tarnas vedė sau moterį ir liko ponaut tam dvare.
PATEIKĖJAS: Liuc. Jankauskas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkų k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 128-129, Nr. 51
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 51
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas